Dovainonių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dovainonių piliakalnis
Vieskunu piliakalnio akmuo.jpg
Akmuo nuplautam piliakalniui atminti

Dovainonių piliakalnis
Koordinatės
54°49′56″ š. pl. 24°13′42″ r. ilg. / 54.83222°š. pl. 24.22833°r. ilg. / 54.83222; 24.22833Koordinatės: 54°49′56″ š. pl. 24°13′42″ r. ilg. / 54.83222°š. pl. 24.22833°r. ilg. / 54.83222; 24.22833
Savivaldybė Kaišiadorių rajonas
Seniūnija Rumšiškių seniūnija
Aukštis 9-15 m
Plotas 23x13-6
Priešpilis spėjamas
Naudotas I tūkstantmečio vidurys – XIII a.
Žvalgytas 1953, 1977, 1983, 1993
Tirtas 1957, 1992, 1994-1995 m.
Registro Nr. AV2029/ 16198 /A1304[1]

Dovainonių piliakalnis (arba Kapitoniškių piliakalnis) – piliakalnis Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje, tarp Dovainonių ir Kapitoniškių kaimų, Kauno marių šiaurrytiniame krante.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis – trikampio formos kranto kyšulys. Šlaitai 9–15 m aukščio, statūs. Dalį piliakalnio nuplovė Nemunas ir Kauno marios. Išliko 1/3 aikštelės (23 m ilgio ir 13 m pločio šiaurinėje, 6 m – vakarinėje dalyje) ir 1/2 pylimo. Aikštelės šiaurės rytų pakraštyje yra 1 m aukščio ir 5 m pločio (prie pagrindo) pylimas. Apie 2–3 m žemiau piliakalnio aikštelės vakarinėje pusėje tęsiasi 23 m ilgio ir 4–7 m pločio kranto kyšulys, kuris nuo piliakalnio atskirtas 10 m pločio (viršuje) ir 2 m gylio grioviu. Manoma čia buvus Dovainonių papilį ar priešpilį.

0,5 km į šiaurės vakarus nuo piliakalnio yra buvusio Kapitoniškiu pilkapyno vieta, apie 1 km į pietryčius yra Dovainonių pilkapynai.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1953 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1977 ir 1983 m. Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos, 1993 m. Kultūros paveldo mokslinio centro archeologai. 1957 m. Istorijos institutas (vadovė Ona Navickaitė) ištyrė 278 m², 1992 m. Lietuvos nacionalinis muziejus (tyrimų vadovas Valdas Steponaitis) 15 m² ir 1994–1995 m. Istorijos institutas (tyrimų vadovas Gintautas Zabiela) 67,5 m² plotą.

Piliakalnyje aptiktas iki 3,75 m storio kultūrinis sluoksnis, kyšulyje aptikta kultūrinio sluoksnio žymių. Rasta titnago dirbinių, geležinis peiliukas, lipdytos brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi bei žiestos keramikos. Piliakalnis datuojamas I-ojo tūkstantmečio pradžia - XIII a. [2] Piliakalnis ne kartą buvo sunaikintas, sudegintas. Septynis kartus piliakalnis buvo stiprinamas ir aukštinamas, sutvirtinant mediniais rąstais. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Rumšiškių piliakalnis 4 km
Karmėlavos piliakalnis 19 km
Laukagalių piliakalnis 27 km Padaigų piliakalnis 27 km
Tartoko piliakalnis 25 km
Blank-50px.png
Dubravų piliakalnis 8 km
Samylų piliakalnis 8 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Paparčių piliakalnis 32 km
Žaslių piliakalnis 23 km
Varkališkių I piliakalnis 8,5 km
Visginų piliakalnis 7 km
Maisiejūnų piliakalnis 5 km
Lašinių piliakalnis (Kaišiadorys) 3 km
Balceriškių piliakalnis 18 km
Bijautonių piliakalnis 6 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Objekto Nr. 16198 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  2. Dovainonių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 100 psl.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2.
  • Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V.,1993, p. 76.
  • Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 m., 1996, - P. 63-68.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. - KPC A. - F.1. - Ap.1. - B.25. - P.279, 281-289.
  • K. Gukovskij. Kovenskij ujezd.- Kovno, 1892. - P.76.
  • Konstantinas Avižonis, Steponas Kolupaila, Ignas Končius. 20 kelionių po Kauno apskritį. - Kaunas, 1937. - P.40.
  • Lietuviškoji enciklopedija.- Kaunas, 1937. - P.1317.
  • Steponas Kolupaila. Nemunas.- Chicago, 1950. - P.1

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]