Karmėlavos piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Karmėlavos piliakalnis
Karmėlavos piliakalnis. Juosiantis pylimas.JPG
Aikštelė ant piliakalnio apjuosta gynybinio pylimo

Karmėlavos piliakalnis
Koordinatės
54°58′26.5″ š. pl. 24°04′00.5″ r. ilg. / 54.974028°š. pl. 24.066806°r. ilg. / 54.974028; 24.066806Koordinatės: 54°58′26.5″ š. pl. 24°04′00.5″ r. ilg. / 54.974028°š. pl. 24.066806°r. ilg. / 54.974028; 24.066806
Savivaldybė Kauno rajonas
Seniūnija Karmėlavos seniūnija
Aukštis 30 m
Plotas 81x61,5
Naudotas XIV a.
Žvalgytas 1971
Tirtas 1975-1977, 1998-2004 m.

Karmėlavos piliakalnis ir kapinynas – piliakalnis Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, Karmėlavoje. Objektas į Kultūros vertybių registrą įtrauktas 1997 m. (unikalus kodas – 5053).

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis, dar vadinamas Pilimi, yra miestelio šiaurinėje dalyje, Neries kairiojo kranto aukštutinės terasos krašte. Iš trijų pusių jį juosia daubos, pietryčių pusėje yra aukštuma. Šlaitai nuo daubų pusės statūs, apie 30 m aukščio, apaugę lapuočiais medžiais ir krūmais, vasarą dengiančiais vaizdą į Neries slėnį. Viršūnės aikštelė ovali, 81x61,5 m dydžio, su apardytu kultūriniu sluoksniu. Aikštelėje stovi nuosava sodyba (gyvenamasis namas, pagalbiniai pastatai, sklypas dirbamos žemės) . Aikštelę žiedu juosia 230 m ilgio platus, 9–26 m pločio ir 1–5 m aukščio, išorėje 9 m aukščio pylimas. Už jo yra 110 m ilgio, 4,5 m gylio ir 40 m pločio gynybinis griovys. Piliakalnio pietinėje papėdėje dalis griovio užpilta, o žiedinio pylimo dalis nukasta, įrengiant įvažiavimą į sodybą.

Pilis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnyje stovėjo 1385 m. minima Visvaldės pilis, kurią 1388 m. nuo Vokiečių ordino apgynė kunigaikščio Skirgailos vadovaujami pilėnai. Gynybai buvo panaudotos bombardos. 1391 m. rugpjūčio mėn. pilį užėmė ir sunaikino nuo Ukmergės traukiantys kryžiuočiai. Piliakalnis datuojamas XIV a.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnį aprašė Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1971 m. atliko Lietuvos istorijos institutas.[1] 2001 m. šalia piliakalnio ieškota papėdės gyvenvietės, rastas tik akmeninis pabūklo sviedinys bei geležinis strėlę primenantis dirbinys, kurie greičiausiai susiję su kariniais veiksmais pilies apgulties metu.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinynas yra 1 km į pietus nuo piliakalnio, miestelio šiaurės vakarų dalyje. 19751977 m. ir 19982004 m. jį tyrė Vytauto Didžiojo karo muziejus (tyrimų vadovė K. Rickevičiūtė). Ištirti 222 kapai, datuojami XIVXVI a. Mirusieji laidoti karstuose. Juose buvo puodų su degėsiais. Rasta geležinių plačiaašmenių kirvių, peilių ir odinių makščių liekanų, adatų, ietigalių, segių, apyrankių, antkaklių, auskarų, kabučių, žiedų, antsmilkinių, smeigtukų, monetų, odinių piniginių ir rankinių fragmentų, puoštų metaliniais apkalais, skiltuvų, skustuvų, galąstuvų. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus.[2]

Lankymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ant piliakalnio įsikūrusios sodybos adresas yra Piliakalnio g. 32, tačiau objektas pasiekiamas iš kitos pusės. Vykstant keliu  A6  KaunasZarasaiDaugpilis , pasukama į Pylimo gatvę, toliau – Draugystės gatve iki galo, į pravažiavimą tarp garažų ir apie 150 m vingiuotu keliuku iki piliakalnio. Nuorodų į objektą ar kitos turistinės informacijos vietoje nėra.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Piepalių piliakalnis 21 km Lepšiškių piliakalnis 2,5 km Milžinų kalno piliakalnis 18 km
Gudžionių piliakalnis 20 km
Blank-50px.png
Bernatonių piliakalnis 16 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Budelių piliakalnis 43 km
Kauno pilis 14 km Visginų piliakalnis 24 km
Varkališkių piliakalnis 25 km
Bijautonių piliakalnis 25 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Karmėlavos piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 465 psl.
  2. Kristina Rickevičiūtė. Karmėlavos senkapis. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais / Kultūros paveldo departamentas. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2005

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]