Keizerlingai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Keizerlingai (dar kitaip vietos gyventojų ir literatūroje vadinami Kaizerlingais) – sena Europos kilmingųjų giminė, kilusi iš Vestfalijos, XV a. žinoma Livonijoje, Kurše, nuo XVIII–XIX a. – Lietuvoje, aktyvūs krašto politikos, visuomenės, kultūros, švietimo atstovai. Herbe vaizduojama palmė.[1]

Grafų Keizerlingų giminės Kuršo-Lietuvos atšakos herbas 1741 m.
Grafų Keizerlingkų giminės Kuršo-Lietuvos atšakos herbas po 1777 m.
Baronų Keizerlingų herbas

Giminės istorija, iškiliausi asmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš Vestfalijos riterių kilusios Keizerlingų giminės pėdsakai Kurše siekia 1494 m.: Hermanas Keizerlingas už nuopelnus Vokiečių ordinui gavo valdyti vietoves Tukumą, Bresilgen, Kaiwen. 1496 m. jis prisijungė valdas Durbės apylinkėse: Duppeln, Usseken, Okten. Hermanas Keizerlingas turėjo du sūnus – Henriką ir Johaną. Jų palikuonys XVII–XVIII a. buvo įtakingi Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės asmenys: filosofai, gamtos ir medicinos mokslų žinovai, menininkai, rašytojai, politikai, diplomatai.

Johanas Henrikas I Keizerlingas užėmė įgaliotinio pareigas Lenkijos komisijoje Kuršo kraštui. Dėl savo pasisakymų už platesnes teises Kuršo kunigaikštystės piliečiams jis 1727 m. iš pareigų buvo atleistas.

Grafas Hermanas Karlas fon Keizerlingas (g. Okten, 1696–1764) buvo žymus Pabaltijo vokiečių mokslininkas ir diplomatas. 1733–1745 m. Rusijos imperatorius skyrė jį diplomatiniu pasiuntiniu Saksonijos kunigaikštystėje. Grafas artimai bendravo su Leipcige gyvenusiu kompozitoriumi Johanu Sebastianu Bachu ir buvo jo mecenatu: rūpinosi, kad jis gautų geidžiamą Saksonijos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus dvaro kompozitoriaus („Königlich Polnischen und Kurfürstlich Sächsischen Hofcompositeur“) vietą. Vyriausias J. S. Bacho sūnus Vilhelmas Frydmanas grafui Hermanui fon Keizerlingui skyrė savo sonatą Es-Dur (Fk. 5), o kitas sūnus – Karlas Pilypas Emanuelis Bachas (tas pats, su kuriuo artimai bendravo Gedučių baronas fon Grothusas) – pakvietė jį tapti naujagimio krikštatėviu. Grafo Hermano fon Keizerlingo rūmų muzikantu buvo J. S. Bacho mokinys Johanas Gotlybas Goldbergas. Manoma, kad būtent jam J. S. Bachas parašė savo žymąsias „Goldbergo variacijas“[2].

Kitu įtakingu Keizerlingų giminės (Griežės-Panevėžio) atstovu buvo grafas Hugo fon Keizerlingas (1833-1903) iš Panevėžio. 1873–1879 m. ir 1894–1903 m. jis ėjo atsakingas Kuršo landtago deputato ir Krašto įgaliotinio („Landesbevormächtigte“) pareigas, buvo Panevėžio apskrities bajorų vadovu.[3]

Grafas Aleksandras fon Keizerlingas (Alexander Friedrich Michael Lebrecht Nikolaus Arthur Graf von Keyserling, g. Kabilėje, 1815–1891) – Malgūžės-Daunoravos ir Griežės-Panevėžio Keizerlingų atšakų atstovų Karlo (1826-1894) bei Karlo (1809-1893) pusbrolis. Estijos Rayküll Keizerlingų atšakos atstovas – buvo Estijos kilmingųjų bendruomenės narys, Estijos riterijos vyresnysis, keliautojas, tyrinėtojas, daugelio gamtos mokslo veikalų autorius. Jaunystėje jis bičiuliavosi su būsimu Vokietijos imperijos kancleriu Otto fon Bismarku (Otto Eduard Leopold von Bismarck) ir šią draugystę išsaugojo iki savo gyvenimo pabaigos. Tačiau daugiausia Aleksandras fon Keizerlingas nusipelnė reformuodamas Dorpato (Tartu) universitetą. Būdamas Krašto švietimo kuratorimi jis į universitetą pakvietė geriausius profesorius iš Vokietijos ir Prūsijos, palaikė liberalius dėstymo metodus. Universitetas tuo laikotarpiu buvo laikomas geriausiu ir pažangiausiu Baltijos šalyse[4].

Estijos Rayküll Keizerlingų atšakai priklausė taip pat Gerdtas fon Keizerlingas iš Daunoravos. I Pasaulinio karo metu jis įstojo į vokiečių Pabaltijo gynybos kariuomenę („Baltisches Landeswehr“), buvo sužeistas ir to pasekoje 1920 m. Berlyno ligoninėje mirė.

Rytprūsių–Kuršo–Lietuvos Keizerlingų linija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytprūsių–Lietuvos–Kuršo Keizerlingų atšakos pradininku laikomas Gebhardas Johanas Keizerlingas Rautenburgietis (Gebhard Johann Keyserlingk auf Rautenburg). Jis buvo Prūsijos valstybės ministru, palaikė gerus ryšius su Rusijos imperatoriaus dvaru. Grafo titulą Gebhardas Keizerlingas gavo 1744 m. Be tėvoninės pilies Rautenburge (Rytprūsiuose) jis valdė Puškaičių, o jo palikuonis – Panemunės, Stoniūnų (paveldėtas), Šlapaberžės (nusipirktas 1868 m.), Griežės (nusipirktas 1872 m.), Satkūnų (nusipirktas 1869 m.), Vaizgučių, Juozapavo dvarus. Lietuvoje susiformavo 2 atšakos – Malgūžės-Daunoravos ir Griežės-Panevėžio.

Lietuvoje XIX a. susiformavo 2 atšakos: Malgūžės–Daunoravos ir Panevėžio–Girežės. Paskutinis šios atšakos Keizerlingų giminės palikuonis Lietuvoje – Hansas Georgas fon Keizerlingas. 1920 m. didžioji dalis Keizerlingų valdų buvo nacionalizuotos, iš jų – Panevėžyje – 600 ha, Malgūžėje – 300 ha, Daunoravoje – 1000 ha.[5][6][7]

Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvarai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malgūžė, Malgūžėlės palivarkas, Daunorava, Juozapavas, Griežė, Staniūnai [8], Satkūnai, Šlapaberžė ir kiti.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Genealogisches Handbuch der kurländischen Ritterschaft. (Herausgegeben vom Verband des kurländischen Stammadels). Teil: Kurland. O. Stavenhagen, heraus. I. 1937. Görlitz: Verlag für Sippenforschung und Wappenkunde G. A. Strake (Inh. Hans Kretschmer).

Dietrich Graf von Keyserlingk (Hrsg.), Keyserlingk Familientag, 2014.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]