Claudia Cardinale

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Claudia Cardinale
Claudia Cardinale-signed.jpg
Tikras vardas Claude Joséphine Rose Cardinale
Šalis Flag of Italy.svg Italija
Gimė 1938 m. balandžio 15 d. (81 metai)
Chalk el Uedas, Tunisas
Žymesni vaidmenys
Andželika Sedara
(„Leopardas“, 1963 m.)
Džilė Makbein
(„Kartą Laukiniuose Vakaruose“, 1968 m.)
Apdovanojimai
David di Donatello (1961, 1968, 1972, 1988 ir 1997 m.)

Klaudija Kardinalė (it. Claudia Cardinale, g. 1938 m. balandžio 15 d. Tunisas) – Italijos kino aktorė, viena geriausiai žinomų septintojo ir aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečių Europos aktorių.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilmė ir šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kardinalė gimė Chalk el Uede, Prancūzijos valdomo Tuniso protektorate. Čia buvo didelė italų bendruomenė, jos motina Yolande Greco buvo kilusi iš emigrantų iš Sicilijos, o tėvas – sicilietis geležinkelio darbuotojas. Gimtąja Klaudijos kalba buvo prancūzų (iš motinos pusės), taip pat Tuniso arabų bei siciliečių. Itališkai ji išmoko vėliau, tik pradėjusi vaidinti kine. Kartu su jaunesniąja seserimi Blanche ji mokėsi Saint-Joseph-de-l’Apparition mokykloje, vėliau įstojo į Paul Cambon mokyklą, ketindama tapti mokytoja.[1]

Aktorės karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1965 m.

Pirmoji patirtis filmuojantis Klaudijai tapo jos ir viso klasės dalyvavimas prancūzų režisieriaus Rene Vaultier trumpametražiniame filme, sulaukusiame sėkmės Berlyno kino festivalyje. Šis nedidelis vaidmuo padarė Klaudiją vietinio populiarumo žvaigžde ir atkreipė režisieriaus Jacques Baratier, ieškojusio tunisietės aktorės filmui „Goha“, dėmesį. Juostoje taip pat vaidino garsus Egipto aktorius Omar Shariff ir ji tapo Klaudijos aktoriniu debiutu.

Ottoemezzo-Cardinale crop.png

Esminiu karjeros lūžiu tapo 1957 m. Italijos kinematografininkų organizuotas „Gražiausios italės Tunise“ konkursas, kurio prizu buvo kelionė į Veneciją kino festivalio metu.[2] Prodiuserių įkalbėta, ji pradėjo lankyti eksperimentinį kinematografijos centrą Romoje, tačiau jau po 3 mėnesių nusivylė studijomis ir susidūrusi su italų kalbos (kurios beveik nemokėjo) problemomis, metė mokslus. Nusprendusi grįžti į Tunisą, Klaudija suprato esanti nėščia po trumpalaikio romano Romoje su 10 metų vyresniu prancūzu. Priimant sprendimą dėl savo ateities, išeitimi iš susidariusios padėties tapo kino kompanijos „Vides“ pasiūlytas 7 metų kontraktas. Šios vadovas Franco Cristaldi, kaip ir ji gimęs Tunise, nežinojo apie aktorės nėštumą, tačiau ir vėliau išaiškėjusi tiesa neatbaidė jo nuo minties paversti Klaudiją kino žvaigžde. 1966 m. Cristaldi ir Klaudija susituokė.

Pirmuoju filmu po sutarties tapo 1958 m. didelio populiarumo sulaukusi komedija „I solidi ignoti“ kartu su Vittorio Gassman ir Marcello Mastroianni, padėjusi Klaudijai tapti atpažįstama aktore. Kitas filmas „Three Starngers in Rome“ taip pat tapo populiarus. Nepaisant to, aktorės nėštumą pavyko nuslėpti nuo visuomenės ir ji sėkmingai filmavosi iki 7 mėnesio. Po to Cristaldi išsiuntė ją į Londoną prisidengęs istorija, kad aktorė keliauja pagerinti savo anglų kalbos žinių. Be to, nenorėdamas, kad vėliau ji būtų apkalbų objektu kaip vieniša motina, kruopščiai suplanavo kiekvieną jos tolimesnį žingsnį. Visus 7 metus Klaudijai ir kino studijai ilgą pavyko nuslėpti tiesą apie jos nesantuokinį sūnų. Vaiku rūpinosi auklės bei Klaudijos šeima, o berniukui ir visiems aplinkiniams buvo sakoma, kad jis esąs Klaudijos brolis, o ne sūnus.[1] Tiesa jam buvo atskleista tik sulaukus 19 metų.

La ragazza della valigia Cardinale.jpg

Aktorės karjera Klaudijai klostėsi sėkmingai: ji filmavosi ne tik italų, bet ir britų filmuose („Upstairs and Downstairs“ jos balsas buvo dubliuojamas) bei sulaukė teigiamų garsaus režisieriaus Federico Fellini atsiliepimų.

1960 m. Klaudija kartu su Marcello Mastroianni nusifilmavo dramoje „Il bell‘Antonio“, kuri tapo pirmuoju jų bendru darbu. Tais pačiais metais ji suvaidino Pauliną Bonapart filme „Austerlitz“ bei nusifilmavo juostoje su Alain Delon „Rocco and His Brothers“. 1962 m. ji kartu su Jean-Paul Belmondo suvaidino istoriniame nuotykių filme „Cartouche“, o po metų – Luchino Visconti dramoje „Leopardas“ bei Fellini „8½“, kurie sulaukė daugybės teigiamų įvertinimų ir yra laikomi vienais geriausių Italijos kino pavyzdžių. Šie filmai, kaip ir komedija „The Pink Panther“, vis labiau įtvirtino Klaudijos, kaip vienos populiariausių savo kartos aktorių, vardą. Ji buvo pradėta kviesti ir į Holivudą, kur 1964 m. nusifilmavo juostoje „Circus World“ kartu su John Wayne ir Rita Hayworth, tačiau nepanoro čia pasilikti ilgesniam laikui, pirmenybę teikdama Europos kinui. Tuo metu ji intensyviai filmavosi įvairaus žanro juostose: komedijose, dramose, istoriniuose filmuose ir netgi vesternuose su tokiais aktoriais kaip Anthony Quinn, Tony Curtis, Burt Lancaster ir Franco Nero. 1966 m. jos nuotrauka buvo panaudota atlikėjo Bob Dylan albumo „Blonde on Blonde“ viršeliui, tačiau tai buvo padaryta be jos sutikimo ir vėliau, jai reikalaujant, pašalinta.

1968 m. ji atliko vieną geriausiai žinomų vaidmenų Sergio Leone juostoje „Kartą Laukiniuose Vakaruose“.

Ir vėlesniais metais Klaudija filmavosi kine be didesnių pertraukų, iš kurių žymiausi „Fitzcarraldo“ su Klaus Kinski (1982 m.), „Son of the Pink Panther“ (1993 m.), „And now… Ladies and Gentelmen“ (2002 m.) ir „Le fil“ (2010 m.).[3] Be to, vis didesnę vietą jos darbe užėmė teatras.

Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nell'anno del Signore-Cardinale.png

1966–75 m. Klaudija buvo susituokusi su prodiuseriu Franco Cristaldi. Dar iki santuokos ji buvo susilaukusi sūnaus Patrizio po trumpalaikio romanu su nežinomu prancūzu.

Po skyrybų Klaudija apsigyveno su režisieriumi Pasquale Squitieri, jiems gimė duktė Klaudija.

1995 m. pasirodė autobiografinė knyga „Moi Claudia, Toi Claudia“.

Nuo 2000 m. ji yra UNESCO Geros valios ambasadorė, ne kartą dalyvavo įvairių kino festivalių žiuri komisijose (1993 m. – Kanų kino festivalyje) ir pelnė ne vieną garbės apdovanojimą už gyvenimo pasiekimus bei visuomeninę veiklą.

Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ragazzavaligia-Cardinale.jpg
Il magnifico cornuto-Cardinale crop.png
Il gattopardo.jpg
Guappi-Cardinale.png
I soliti ignoti 1.png
  • „Goha“ (1958)
  • „I solidi ignoti“ (1958)
  • „Three Strangers in Rome“ (1958)
  • „Vento del sud“ (1959)
  • „Il magistrato“ (1959)
  • „La prima notte“ (1959)
  • „Un maledetto imbroglio“ (1959)
  • „Upstairs and Downstairs“ (1959)
  • „Il bell’Antonio“ (1960)
  • „Austerlitz“ (1960)
  • „Audace colpo dei soliti ignoti“ (1960)
  • „Rocco and His Brothers“ (1960)
  • „I Delfini“ (1960)
  • „Girl with a Suitcase“ (1961)
  • „The Lovemakers“ (1961)
  • „Les Lions sont lâchés“ (1961)
  • „Auguste“ (1961)
  • „Cartouche“ (1962)
  • „Senilità“ (1962)
  • „8½“ (1963)
  • Leopardas“ (1963)
  • Rožinė pantera“ (1963)
  • Bubės mergina“ (1963)
  • „Gli indifferenti“ (1964)
  • „Circus World“ (1964)
  • „The Magnificent Cuckold“ (1964)
  • „Sandra“ (1965)
  • „Blindfold“ (1965)
  • „Lost Command“ (1966)
  • Profesionalai“ (1966)
  • „Sex Quartet“ (1966)
  • „Una rosa per tutti“ (1967)
  • „Don’t Make Waves“ (1967)
  • „Il giorno della civetta“ (1968)
  • „The Hell with Heroes“ (1968)
  • Pavogti iš savo artimo“ (1968)
  • Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (1968)
  • „Nell’anno del Signore“ (1969)
  • „Diary of a Telephone Operator“ (1969)
  • „The Red Tent“ (1969)
  • „The Adventures of Gerard“ (1970)
  • „The Butterfly Affair“ (1971)
  • „Les Pétroleuses“ (1971)
  • Mergina Australijoje“ (1971)
  • „L’udienza“ (1972)
  • Nešantis nelaimę“ (1972)
  • „One Russian Summer“ (1973)
  • Kraujo broliai“ (1974)
  • „Conversation Piece“ (1974)
  • Libera, meile mano“ (1975)
  • „The Immortal Bachelor“ (1975)
  • Taip prasideda nuotykiai“ (1975)
  • Visuotinis gėdos jausmas“ (1976)
  • „Il prefetto di ferro“ (1977)
  • Sudie ir amen“ (1977)
  • Korleonė“ (1978)
  • „La Part du feu“ (1978)
  • „L’amante proibita“ (1978)
  • „L’arma“ (1978)
  • „Escape to Athena“ (1979)
  • „Si salvi chi vuole“ (1980)
  • „The Salamander“ (1981)
  • „La pelle“ (1981)
  • „Fitzcarraldo“ (1982)
  • „Le cadeau“ (1982)
  • „Le Ruffian“ (1983)
  • „Henry IV“ (1984)
  • „Claretta“ (1984)
  • „La donna delle meraviglie“ (1985)
  • „Next Summer“ (1985)
  • „Un uomo innamorato“ (1987)
  • „Blu elettrico“ (1988)
  • „Hiver 54, l’abbé Pierre“ (1989)
  • „Atto di dolore“ (1990)
  • „La battaglia dei tre tamburi di fuoco“ (1990)
  • „Mayrig“ (1991)
  • „588, rue Paradis“ (1992)
  • „Son of the Pink Panther“ (1993)
  • „Elles ne pensent qu'à ça…“ (1994)
  • „Un été à La Goulette“ (1996)
  • „Nostromo“ (1997) (TV serialas)
  • „Sous les pieds des femmes“ (1997)
  • „Stupor Mundi“ (1997)
  • „Riches, belles, etc.“ (1998)
  • „Li chiamarono… briganti!“ (1999)
  • „And Now… Ladies and Gentlemen“ (2002)
  • „Le démon de midi“ (2005)
  • „Cherche Fiance Tous Frais Payes“ (2007)
  • „The String|Le Fil“ (2009)
  • „Signora Enrica“ (2010)
  • „Un balcon sur la mer“ (2010)
  • „Father“ (2011)
  • „Joy de V.“ (2011)
  • „Gebo et l’ombre“ (2012)
  • „The Artist and the Model“ (2012)
  • „Effie“ (2012)
  • „Deauville“ (2012)
  • „Piccolina belala“ (2012)
  • „The Silent Mountain“ (2013)

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apdovanojimai ir nominacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai Apdovanojimas Apdovanojimų kategorija Filmas Rezultatas
1961 David di Donatello geriausia aktorė La ragazza con la valigia Laimėjo
1968 Il giorno della civetta Laimėjo
1972 Bello, onesto, emigrato Australia sposerebbe compaesana illibata Laimėjo
1988 Alitalia apdovanojimas Laimėjo
1997 karjeros apdovanojimas Laimėjo
1985 Globo d'oro geriausia aktorė Claretta Laimėjo
1991 Atto di dolore Laimėjo
2014 karjeros apdovanojimas Laimėjo
1964 Golden Goblets geriausia aktorė La ragazza di Bube Laimėjo
1992 karjeros apdovanojimas Laimėjo
1965 Italijos nacionalinis kino žurnalistų sindikatas geriausia aktorė La ragazza di Bube Laimėjo
1982 geriausia antrojo plano aktorė La pelle Laimėjo
1985 geriausia aktorė Claretta Laimėjo
1992 Atto di dolore Nominacija
2000 karjeros apdovanojimas Laimėjo
1964 Laurel apdovanojimas naujas veidas Nominacija
2013 Lumiere apdovanojimas karjeros apdovanojimas Laimėjo

Festivaliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2010 m.
  • Berlyno kino festivalis (2002)
  • Antalijos kino festivalis (2010)
  • Liudvigsburgo festivalis (2003)
  • Lečes Europos kino festivalis (2014)
  • Monrealio kino festivalis (1990)
  • Sofijos kino festivalis (2011)
  • San Paulo tarptautinis kino festivalis (2012)
  • Taorminos kino festivalis (1961 ir 2014)
  • Transilvanijos tarptautinis kino festivalis (2009)
  • Venecijos kino festivalis (1984 ir 1993)
  • Jerevano tarptautinis kino festivalis (2010)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Claudia Cardinale“. Nuoroda tikrinta 2015-05-20. 
  2. „Claudia Cardinale“. Nuoroda tikrinta 2015-05-20. 
  3. „Claudia Cardinale“. Nuoroda tikrinta 2015-05-20. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.