Chotyno tvirtovė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Į Chotyno tvirtovę veda vienintelis kelias
Komendanto bokštas, išmargintas geometriniais ornamentais. Dešiniau sienoje matosi nuolatinės drėgmės dėmė, dėl kurios trupa tvirtovės plytos
Tvirtovės kiemas: kairėje nedidelis namelis virš vienintelio šulinio, už jo Komendanto rūmai ir virš gynybinės sienos iškilęs Komendanto bokštas.
Commons-logo.svg

Vikiteka

Chotyno tvirtovė (ukr. Хотинська фортеця, lenk. Twierdza w Chocimiu, rumun. Cetatea Hotinului, turk. Hotin Kalesi) – XIII–XVIII a. statytas karinių gynybinių statinių kompleksas Chotyno mieste (Černivcių sritis, Ukraina). Išsidėsčiusi Dniestro upės vingyje, piliavietės kiemas ovalo formos, į jį patenkamą per pietinėje dalyje įrengtą pakeliamą tiltelį. Iškilę bokštai: Pietvakarinis, Komendanto, Rytinis ir Šiaurinis (pats galingiausias ir neprieinamas; buvo planuojama, kad jei priešas užimtų tvirtovę, gynėjai pereitų į jį). Buvo įrengta Šv. Elenos ir Šv. Konstantino cerkvė, Komendanto rūmai bei kareivinės, iškastas šulinys.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

IX a. Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius šioje vietoje buvo įrengęs fortą, turėjusį saugoti kelius tarp Kijevo, Podolės ir Moldavijos kunigaikštystės. XI a. medinė pilaitė priklausę Tereblio kunigaikštystei, nuo 1140 m. ją valdė Haličas, o nuo 1199 m. – Haličo-Voluinės kunigaikščiai.

12501261 m. Danielius Haličietis ir jo sūnus Levas Danilovičius perstatė pilį. Iškilo septynių metrų aukščio gynybinės sienos, jas supo šešių metrų pločio grioviai. Į pietus išsidėstė papilio gyvenvietė. Vėliau šiose kraštuose šeimininkavę genujiečiai pilį rekonstravo. 1340 m. Chotynė atiteko Vengrijos karalystei, o nuo 1375 m. ją valdė Moldavijos kunigaikštystė. Pastarosios šalies gospodarius Steponas III Didysis pilį pavertė tvirtove: iškilo trys mūriniai bokštai, o tarp jų 5 m pločio ir 40 m aukščio geometriniu ornamentu puoštos mūrinės sienos. Kiemas padalintas į dvi dalis – karių pusė su kareivinėmis ir komendanto pusė su rūmais ir apžvalgos bokštu.

Nors 1476 m. tvirtovė ir atlaikė Turkijos sultono Mehmedo II apgultį, tai nepadėjo – Chotynas kartu su visa Moldavijos kunigaikštyste atsidūrė Osmanų imperijos vasalinėje priklausomybėje. Turkai įkurdino janyčiarų įgulą, o tvirtovę dar labiau sustiprino. 1538 m. etmono Jono Tarnovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė apsupo tvirtovę, pasikasė po sienomis ir šturmu ją užėmė. Apgriautos sienos ir bokštai buvo suremontuoti, naujai sumūrytas Įvažos vartai. 1600 m. tvirtovėje nuo Valakijos-Transilvanijos kunigaikščio Mykolo Narsusiojo persekiojimo slapstėsi buvę šių žemių valdovai: Moldavijos Jeremijus Mohila ir Valakijos – Žigmondas Batoras (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro sunėnas).

Sultono Osmano II kariuomenė veržėsi į Europą ir kėlė rimtą grėsmę Lenkijos-Lietuvos valstybei. 1621 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje jungtinė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė, vadovaujama Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus ir remiama Ukrainos kazokų (vadai Petras Sahaidačnas ir Jokūbas Borodavka), ties Chodyno tvirtove persikėlė per Dniestrą ir įsitvirtino. Atžygiavusi Osmanų imperijos armija kelis kartus nesėkmingai atakavo. Lenkijos-Lietuvos valstybės kariuomenė įsikūrė lauko įtvirtinimuose ir rengė kavalerijos kontratakas. Turkai, kovose praradę apie 42 tūkstančius karių, buvo priversti sudaryti taiką ir atsitraukti. Jų žygis į Abiejų Tautų Respubliką buvo sustabdytas.

1673 m. prie Chotyno tarp Lenkijos-Lietuvos valstybės kariuomenės ir Turkijos armijos švyko dar vienas mūšis. Karūnos didžiojo etmono Jono Sobieskio vadovaujami kariai įveikė 35 tūkstantines Turkijos pajėgas, tik keliems tūkstančiams turkų pavyko pabėgti į Podolės Kameneco tvirtovę, o 30 tūkstančiai krito mūšio lauke arba buvo paimti į nelaisvę. Pergalę lėmė geresnė kariuomenės organizacija ir karinės gudrybės bei turkų vadų klaidos.

1699 m., sutinkamai su Karlovicų taikos sutartimi, tvirtovė perėjo iš Lenkijos karalystės į Moldavijos kunigaikštystės pavaldumą, o 1711 m. į Chotyną įžengė turkai. Jie suskubo stiprinti tvirtovės prieigas: įrengė galingus fortifikacinius įrengimus, iškasė gilius griovius ir supylė pylimus, kurių statumą užtikrino įkasti akmenys. Šioje 22 ha teritorijoje iškilo naujos kareivinės, sandėliai ir mečetė su minaretu. Darbams vadovavo prancūzų inžinieriai. Įtvirtinimuose, dar vadinamuose Naująja tvirtove, galėjo įsikurti 20 tūkstantinė kariuomenė. Chotynas tapo galingiausiu kariniu bastionu visoje Rytų Europoje.

1806 m. kilo Rusijos – Turkijos karas. Rusų kariuomenė užėmė Chotyno tvirtovę ir pagal 1812 m. sudarytą Bukarešto sutartį visa teritoriją tarp Dniestro ir Pruto, dar vadinama Besarabija, atiteko Rusijos imperijai. XIX a. pirmoje pusėje tvirtovė dar buvo remontuojam, 1832 m. kariškiams pastatyta Aleksandro Neviškio cerkvė, o vėliau viduramžiais statytos tvirtovės prarado savo reikšmę ir rusų kariuomenė paliko Chotyną. Tvitovę valdė vietinė valdžia iki pat Pirmojo pasaulinio karo. 19181940 m. kraštą užėmė Rumunija, o nuo 1940 m. visa Šiaurės Bukovina kartu su Chotyno tvirtove atiteko Ukrainos TSR. Šiandien čia įkurtas istorinis-architektūrinis draustinis. Chotyno tvirtovė yra įvardijama kaip viena iš turistinių Septynių Ukrainos stebuklų. Joje nufilmuota nemažai viduramžius vaizduojančių meninių filmų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.