Bronisław Piłsudski

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Bronisław Piłsudski
Bronisław Piłsudski.jpg
Pilsudskių herbas
Pilsudskių herbas
Gimė: 1866 m. lapkričio 2 d.
Zalavas, Rusijos imperija
Mirė: 1918 m. gegužės 17 d. (51 metai)
Paryžius, Prancūzija
Tėvas: Juzefas Vincentas Pilsudskis
Motina: Marija Bilevičiūtė–Pilsudska
Sutuoktinis(-ė): Chuhsamma Bafunke
Vaikai:

Sukezo Piłsudski
Kyou Piłsudska

Veikla: Etnografas, antropologas, muziejininkas
Commons-logo.svg Vikiteka: Bronisław PiłsudskiVikiteka

Bronislovas Petras Pilsudskis (1866 m. lapkričio 2 d. Zalave, Rusijos imperija – 1918 m. gegužės 17 d. Paryžiuje, Prancūzija) – etnografas, Tolimųjų Rytų tautelių tyrinėtojas, muziejininkas, antropologas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1866 m. lapkričio 2 d. Zalave, pakrikštytas Pavoverės Šv. Kazimiero bažnyčioje. 18811882 m. mokslo metais mokėsi Vilniaus I gimnazijos penktoje klasėje, iš kurios buvo pašalintas 1885 m. už priklausymą patriotiniam mokinių būreliui „Spojnia“. 1886 m. išlaikęs egzaminus įstojo į Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultetą. 1887 m. sausį Juzefo Lukaševičiaus, vieno iš pagrindinių pasikėsinimo į Rusijos caro Aleksandro III gyvybę organizatorių, prašymu, Bronislovas Pilsudskis, nieko nežinodamas apie sąmokslininkų tikslus, padėjo jiems užmegzti kontaktą su Vilniaus revoliucionieriais. Vasarį Bronislavas Pilsudskis užleido jiems savo butą Peterburge, kuriame buvo parengta spausdinti Tautos valios teroristinės frakcijos programa. 1887 m. vasario 14 d. Bronislavas Pilsudskis buvo suimtas ir teisiamas kartu su sąmokslininkais. Specialiu Senato sesijos nuosprendžiu (1887 m. balandžio 22 d. – gegužės 1 d.) buvo nuteistas myriop pakariant. Teismo paskirtas mirties nuosprendis jam buvo pakeistas 15 metų katorgos. Bausmės atlikimo vieta – Sachalinas, kur jis tų pačių metų rugpjūtį atvyko laivu iš Odesos per Sueco kanalą.[2]

1891 m. Sachaline susipažino su etnografu Lew Sternberg su kuriuo kartu dirbo klimato stebėjimo stotyje, vėliau išsiųstas dirbti į pietinę salos dalį. Praėjus 13 metų bausmės laikotarpiui iš Rusijos mokslų akademijos gavo pasiūlymą tyrinėti pietų Sachalino tautų ainų, nivchių ir oročenų kultūrą. Tais pačiais metais jam panaikinta bausmė ir jis susituokė su vietos gyventoja Chuhsamma Bafunke. 1903 m. kartu su rašytoju Wacław Sieroszewski išvyko tyrinėti ainų kultūros Hokaido saloje. Šioje saloje įrašė ainų kalbos pavyzdžių. Išleido 10 000 žodžių ainų kalbos žodyną, 6000 žodžių nivchių kalbos žodyną ir 2000 žodžių mangunų kalbos žodyną. Aprašė šių tautų kultūrą, papročius, tradicijas, padarė apie 300 nuotraukų.

Prasidėjus Rusijos-Japonijos karui buvo Japonijoje, kur susidraugavo su rašytoju Shimei Futabatei ir įkūrė Japonijos-Lenkijos kultūrinę draugiją. 1906 m. grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Krokuvoje, vėliau persikėlė į Zakopanę, kur tyrinėjo Podhalės regiono kultūrą. Prasidėjus I pasauliniam karui pasitraukė į Šveicariją, 1917 m. persikėlė į Paryžių. 1918 m. gegužės 17 d. manoma, kad nusižudė įšokęs į Senos upę. Palaidotas Monmoransi kapinėse.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]