Balsiškiai
| Balsiškiai | ||
|---|---|---|
  Balsiškiai |
||
| 55°53′28″š. pl. 21°31′34″r. ilg. / 55.891°š. pl. 21.526°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Klaipėdos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kretingos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Kartenos seniūnija | |
| Gyventojų | 29 | |
Balsiškiai – kaimas Kretingos rajono savivaldybės pietrytinėje dalyje, 11 km į pietus nuo Kartenos ir 6 km į šiaurės vakarus nuo Kalniškių. Kaime veikia UAB „Durpeta“, ruošianti durpes kurui, kraikui ir kompostui.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaimas įsikūrė apie XVIII a. prie Tyro (Kalniškių) durpyno, į šiaurę nuo jo esančiose pelkėtose ir miškingose žemėse. Jam pradžią davė Balsių užusienis, buvęs į šiaurę-šiaurės rytus nuo Tyro pelkės, Tyrupalio dešiniajame krante, Kalniškių (Kalveliškių) kaimynystėje. Priešingame Tyrupalio krante tuo pat laiku kūrėsi Šešuikių užusienis. Balsiuose XVIII a. pabaigoje buvo 2, o Šešuikiuose – 3 sodybos.
XIX a. Balsių užusienis virto Balsiškių kaimu, o Šešuikius imta vadinti Šešaičiais. 1846 m. Kartenos parapijos Balsiškių kaime buvo 7, o Šešuikių – 5 valstiečių sodybos. 1849 m. grafo Franso Pliaterio Kartenos dvare dirbo 46 baudžiauninkai iš Balsiškių kaimo.
XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje abi gyvenvietės susijungė į vieną kaimą, kuriam buvo paliktas Balsiškių, nors retsykiais naudotas ir Šešaičių vardas. 1923 m. jame buvo 24 sodybos.[2] Galutinai kaimas susiformavo tarpukario žemės reformos metu. Stambiausi ūkininkai jame buvo Juozas Ronkus, Ignas Talmontas ir Antanas Smulkys.
Kaimas glaudžiasi prie Vėlaitynės miško, į kurį po karo išėjo partizanauti dalis kaimo vyrų. Iš jų Jonas Martinkus ir Ignas Smilginis 1948 m. žuvo. Kiti buvo partizanų rėmėjais ir ryšininkais. 1948 ir 1949 m. į Sibirą ištremta 15 žmonių: Juozas Ronkus, Ignas Smilingis, Antanas Smulkys, Kazys Stonkus ir Ignas Talmontas su šeimomis.[3]
Pradėjus eksploatuoti Tyro durpyną, Balsiškiai virto svarbia durpių gamybos baze. Pokario metais čia buvo atidaryta pradinė mokykla. Ją 1970 m. lankė apie 20 vaikų, kuriuos mokė viena mokytoja. Vėliau mokykla buvo uždaryta.
2002 m. sausio 1 d. kaime buvo 20 sodybų.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||||||
| 1902 m.[4] | 1923 m.sur.[5] | 1959 m.sur.[6] | 1970 m.sur.[6] | 1979 m.sur.[7] | 1989 m.sur.[8] | 2001 m.sur.[9] | 2011 m.sur.[10] | 2021 m.sur.[11] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 47 | 99 | 70 | 104 | 45 | 35 | 30 | 25 | 29 | ||
| ||||||||||
Kultūros paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Paminklas Buganto kuopos partizanams (pastatytas 2013 m.)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 113
- ↑ 1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai. – Vilnius, 1993. – Kn. 1. – P. 448, 458
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ 6,0 6,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.