Bagatyrevičiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bagatyrevičiai
brus. Багатырэвічы
2013 Bohatyrowicze (1).jpg
Jano ir Cecilijos kapas

Bagatyrevičiai
53°30′42.31″ š. pl. 24°09′41.26″ r. ilg. / 53.5117528°š. pl. 24.1614611°r. ilg. / 53.5117528; 24.1614611 (Bagatyrevičiai)Koordinatės: 53°30′42.31″ š. pl. 24°09′41.26″ r. ilg. / 53.5117528°š. pl. 24.1614611°r. ilg. / 53.5117528; 24.1614611 (Bagatyrevičiai)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas Mastų rajonas
Gyventojų () 7
Pašto kodas 231607 / +375 1515
Commons-logo.svg Vikiteka BagatyrevičiaiVikiteka

Bagatyrevičiai (brus. Багатырэвічы) – kaimas Gudijoje, Gardino srities Mastų rajone. Išsidėstęs ant Nemuno kairiojo kranto.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimas žinomas nuo viduramžių, buvo apgyvendintas valstiečių-bajorų. Apylinkėse vyko 1794 m. ir 1863 m. sukilimų kovos, gretimame miške prie Minevičių išlikęs keturiasdešimties sukilėlių kapas su paminkliniu kryžiumi. Kaimietis Janas Komenskis buvo suimtas ir už dalyvavimą 1863 m. sukilime ištremtas į Orenburgo guberniją. Andriaus Korčinskio vardu jo likimą savo romane „Prie Nemuno“ atvaizdavo lenkų rašytoja Elzė Ožeškienė, tarpukaryje kūrinio motyvais susuktas filmas. Rusijos caro valdymo laikais kaimas priklausė Gardino gubernijos Gardino apskrities Lunios valsčiui.

Ilgą laiką buvo žinomas Samostrelcų vardu, tarpukaryje išpopuliarėjo dabartinis pavadinimas. Pastarąjį pavadinimą suteikė keliolika Bagatyrevičių šeimų, gyvenusių kaime. Šios giminės pradininkais įvardijami legendiniai Janas ir Cecilija. Jų kapas išlikęs vakarinėje gyvenvietės dalyje, pastatytas medinis paminklas ir du simboliniai akmenys.

Tarpledynmečių laikotarpyje ši teritorija pasižymėjo turtinga augmenija. Kaimo apylinkėse plytinčiame 1,5 m storio durpių sluoksnyje 1925 m. aptiktas mokslui dar nežinomo Brazenijos (lot. Brasenia) augalo sėklos, išsilaikiusios iš to laikotarpio.[1] Į vakarus nuo Bagatyrevičių Nemuno šlaito atodangoje esančią moreną tyrinėjo Lietuvos geologė Valerija Čepulytė.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]