Babij Jaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Babij Jaras
ukr. Ба́бин Яр
Пам'ятний знак «Менора».jpg

Babij Jaras
50°28′17″ š. pl. 30°26′56″ r. ilg. / 50.47139°š. pl. 30.44889°r. ilg. / 50.47139; 30.44889 (Babij Jaras)Koordinatės: 50°28′17″ š. pl. 30°26′56″ r. ilg. / 50.47139°š. pl. 30.44889°r. ilg. / 50.47139; 30.44889 (Babij Jaras)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Ukrainos vėliava Ukraina
Commons-logo.svg Vikiteka: Babij JarasVikiteka

Babij Jaras (ukr. Ба́бин Яр) – holokausto ir masinių žudynių vieta Antrojo pasaulinio karo metu prie Kijevo Ukrainoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo pasaulinio karo metu 1941 rugsėjo 19 d. vokiečių armija užėmė Kijevą (tuomet SSSR sudėtyje). Paskui reguliariąją armiją į miestą atvyko SS sukarintos naikinimo grupės (Einsatzgruppen) dalinys, kurio užduotis buvo naikinti žydus ir sovietų politinius veikėjus. Po kelių dienų mieste įvyko sprogimas vokiečių štabe, kuris papildomai įsiutino nacius. Dėl sprogimo buvo apkaltinti žydai. Jie buvo numatyti sunaikinimui ir rugsėjo 28 d. mieste iškabinta apie 2000 lapelių, kuriuose reikalauta žydams susirinkti kitos dienos 8 valandą ryte prie žydų kapinių, buvusių prie Babij Jaro − apie 1,5 km ilgio raguvos šalia Kijevo, šiaurinėje miesto pusėje. Žydams buvo liepta pasiimti dokumentus ir vertingus daiktus, pavyzdžiui, šiltus rūbus. Už nepaklusimą grasinta mirtimi. Žmonės tikėjo, kad jie bus kažkur išvežami, šį gandą tikriausiai paskleidė patys esesininkai. Tokį tikėjimą sustiprino tai, kad netoli susirinkimo vietos buvo geležinkelio mazgas. Tuo metu Kijeve buvo likę apie 60 000 žydų, daugiausiai senelių, moterų, vaikų, sergančiųjų. Vyrai dar anksčiau buvo mobilizuoti į SSSR armiją arba su ja pasitraukė iš miesto.

Susirinkusius žydus pasitiko Sonderkommando 4a būrys − Einsatzgruppen C dalis, bei vietos policininkai ir kiti nacių talkininkai. Rugsėjo 29−30 d. vyko jų žudynės. Žydai, grupėmis po 30−40 žmonių, buvo varomi pro spygliuota viela atitvertą praėjimą. Jiems liepta palikti asmeninius daiktus ir dokumentus. Nacistams vykdyti nusikaltimus padėjo vietos talkininkai. Jie varė žydus prie daubos ir liepė nusirengti nuogai. Žmonėms buvo liepta gultis ant jau sušaudytų žmonių kūnų. Žydai buvo sušaudomi dauboje ir iškart užverčiami žemėmis, kai kuriems iš jų dar tebesant gyviems. Per vieną dieną nespėta nužudyti visų žmonių ir nakčiai likę gyvi suvaryti į garažus. Vokiečiai suskaičiavo 33 771 nužudytą žydą. Tai buvo didžiausios masinės vienos žudynės, kurias įvykdė Einsatzgruppen. Po jų esesininkai vykdė namų kratas ir žudydavo rastus kūdikius, net jei jų tik vienas iš tėvų buvo žydas (Dinos Proničevos liudijimas). Per sekančius 2 metus Babij Jare buvo šaudomi karo belaisviai, žydai, komunistai, ukrainiečių pasipriešinimo dalyviai, romai. Manoma, kad bendras nužudytų žmonių skaičius Babij Jare yra apie 100 000, tačiau tikrasis skaičius tikriausiai niekuomet nebus nustatytas. 1942 m. dėl pūvančių lavonų žemė Babij Jare pakilo ir 1942 m. kovą žudynių vadas, pulkininkas Paulius Blobelis, važiavęs pro vietovę su gestapo agentu Albertu Harteliu, pasakė „Čia palaidoti mano žydai“.

Artėjant frontui iš rytų, vokiečių valdžia siekė sunaikinti žudynių pėdsakus. Į vietą buvo atvaryti buldozeriai, žuvusiųjų kūnai buvo iškasami ir deginami. Darbus vykdė belaisviai iš netoliese buvusios koncentracijos stovyklos ir daugelis jų po atlikto darbo buvo sušaudomi. 1943 m. rugsėjo 29 d. naktį belaisviai bandė pabėgti ir apie penkiolikai iš jų tai pavyko. Įvykiai Babij Jare žinomi iš visa tai mačiusių liudininkų pasakojimų. Juos aprašė Ilja Erenburgas (romanas „Audra“, 1948 m.) ir Anatolijus Kuznecovas („Babij Jaras: dokumentika romano formoje“, 1966 m.). Sovietų Sąjungos valdžia ignoravo vietovės įvykius ir stengėsi nuslėpti jų pobūdį tvirtindama, kad buvo žudomi „SSSR piliečiai“. Poetas Sava Golovanivskis 1949 m. buvo persekiojamas, nes parašė, kad rusai ir ukrainiečiai „atsuko nugaras senam žydui, Abraomui, kurį 1941 m. vokiečiai nuvarė Kijevo gatvėmis sušaudyti“. 1961 m. kilo protestai dėl planų vietovėje statyti sporto stadioną, jaunas poetas Jevgenijus Jevtušenka parašė eilėraštį „Babij Jaras“, kurio pirma eilutė skambėjo „Joks monumentas nestovi Babij Jare“. 1962 m. Dmitrijus Šostakovičius eilėraščiui skyrė dalį savo „Tryliktosios simfonijos“. Tik 1966 m. vietovėje buvo pastatytas mažas obeliskas ir 1974 m. − 15 metrų skulptūrinė atminimo grupė, kuri betgi buvo apie 1,5 km atstumu nuo žudynių vietos ir joje niekaip neužsimenama apie žydų žudynes. Inskripcijoje rašoma „Čia, 1941−43 m. , vokiečių fašistų užpuolikai nužudė daugiau nei 100 000 Kijevo gyventojų ir karo belaisvių“. 1991 m. vietovėje nepriklausomos Ukrainos valdžia pastatė monumentą su iškaltais žinomų aukų vardais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]