Pereiti prie turinio

Babas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bab'o šventykla Haifoje, Bahajų pasauliniame centre, Izraelyje

Báb (tikrasis vardas Siyyid `Alí Muhammad Shírází 1819 m. spalio 20 d. – 1850 m. liepos 9 d.) buvo babizmo pradininkas ir vienas iš trijų pagrindinių Bahajų tikėjimo asmenybių.

Jis buvo Širazo (Persija) miesto pirklys, kuris 1844 m. gegužės 23 d., būdamas dvidešimt ketverių metų, pasiskelbė esąs pažadėtasis Qaimas (Al-Qāʾim arba Mahdi pagal sunitų ir šiitų islamo tradicijas yra išpranašautasis islamo ir viso pasaulio išganytojas, išvaduosiąs pasaulį iš klaidos, neteisingumo ir tironijos). Po šios deklaracijos jis pasirinko Babo vardą (Báb arabiškai باب‎ reiškia „vartai“). Jis parašė šimtus laiškų ir knygų, kuriuose išdėstė savo mokymais pagrįstus naujus religinius įstatymus. Prie Babo judėjimo netrukus prisijungė dešimtys tūkstančių tikinčiųjų. Jam nuožmiai priešinosi Irano šiitų dvasinikija, judėjimas buvo negailestingai malšinamas Irano vyriausybės. Todėl tūkstančiai Babo pasekėjų, vadinamų babiais, buvo persekiojami ir žudomi. 1850 m. Tabrizo miesto aikštėje Babas buvo sušaudytas būrio kareivių. Tuomet jam buvo trisdešimt metų.

Babas buvo Bahajų tikėjimo pirmtakas, kurio misija buvo paruošti žmones naujo Dievo Pranašo atėjimui. Babo tikėjimo tikslas buvo išpildytas, kai 1863 m. Baha’u'llah, kuris buvo vienas iš Babo pasekėjų, viešai paskelbė esąs Babo išpranašautas Dievo Pasiuntinys. Baha'u'llah įkūrė Bahajų tikėjimą, kuris dabar yra paplitęs visame pasaulyje, o jo pasekėjai vadinami bahajais.

Jaunystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Babas gimė 1819 m. spalio 20 d. Širaze prekybininko šeimoje. Jo tėvas buvo vardu Siyyid Muhammad Ridá. Jo motina, Fátimih Bagum, buvo žymaus pirklio dukra. Babo tėvas mirė, kuomet Babas tebuvo mažas vaikas. Jį užaugino jo dėdė iš motinos pusės, pirklys Hájí Mírzá Siyyid `Alí.[1][2] Babas buvo Pranašo Mahometo palikuonis per Imamą Husayną ir iš tėvo, ir iš motinos pusės.[3][4][5] Būdamas 15 – 20 metų Babas prisidėjo prie šeimos verslo ir tapo pirkliu Bušire (Irane, prie Persijos įlankos). Iš ankstyvųjų raštų atrodo, kad jis ne itin mėgo šeimos verslą, todėl užsiėmė religinės literatūros studijavimu. 1842 m. Babas vedė Khadijih-Bagum (1822–1882). Jų santuoka buvo laiminga ir 1843 m. jie susilaukė sūnaus, kurį pavadino Ahmad.[6] Tačiau berniukas mirė kūdikystėje, sulaukęs vos keleto mėnesių. Jauna pora gyveno kukliame name Širazo mieste, kartu su Babo motina. Vėliau Khadijih Bagum priėmė Bahajų tikėjimą.

Pažadėtojo Mahdi paieškos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1790 m. Shaykhas Ahmadas (Shaykh Ahmad 1753–1826) šiitų islame pradėjo naują religinį judėjimą. Jo pasekėjai laukė pasirodant Qaimui, dar vadinamam Mahdi, kuris būtų Pranašo Mahometo šeimos palikuonis. Po Shaykho Ahmado mirties vadovavimą perėmė Sayyidas Kazimas (Sayyid Kázim 1793–1843). Apie 1839-40 metus Babas išvyko į piligriminę kelionę į Iraką ir gyveno Karbaloje bei aplinkinėse vietovėse. Manoma, kad ten Babas sutiko Sayyidą Kazimą (Shaykho Ahmado įpėdinį), kuris jam parodė nepaprastą pagarbą. Manoma, kad Babas dalyvavo keliose Sayyido Kazimo paskaitose, tačiau šis periodas yra beveik neaprašytas.

1843 m. Sayyidas Kazimas prieš pat savo mirtį liepė savo mokiniams palikti savo namus ir išvykti ieškoti Mahdi, kuris, remiantis jo pranašystėmis, turėjo netrukus pasirodyti. Vienas iš šių pasekėjų, Mullá Husayn, po keturiasdešimties dienų pasninkavimo mečetėje, nuvyko į Širazą, kur jis ir sutiko Babą.[2]

Deklaracija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mulla Husaynas sutiko Babą prie miesto vartų, kai tik atvyko į Širazą. Tai buvo 1844 m. gegužės 23 d. Babas pasikvietė Mullą Husayną į savo namus. Tą naktį Mulla Husaynas papasakojo Babui, kad jis ieško Pažadėtojo. Tuomet Babas tik jam vienam asmeniškai paskelbė, kad jis ir yra tas Pažadėtasis, nešantis Dievo žinią. Mulla Husaynas buvo pirmas, kuris pakankamai apsvarstęs Babo pareiškimą, pripažino jį esant Pažadėtuoju, „vartais į Tiesą“ ir naujo Pranašų ciklo pradininku. Mullos Husayno nuostabai, Babas atsakė į visus jo užduotus klausimus ir jo akivaizdoje neįtikėtinu greičiu parašė ilgą komentarą Juozapo Surai, kuris vėliau tapo žinomas kaip Qayyumu‘l-Asma ir yra laikomas pirmuoju Babo apreikštu darbu.[1]

Gyvieji laiškai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mulla Husaynas tapo pirmuoju Babo pasekėju. Per penkis mėnesius septyniolika kitų Siyyido Kazimo mokinių, nepriklausomai vienas nuo kito, pripažino Babą kaip Dievo Pasiuntinį.[7] Tarp jų buvo ir viena moteris, poetė, Fátimih Zarrín Táj Baragháni, kuri vėliau tapo žinoma Tahirih (Tyroji) vardu. Šie aštuoniolika Babo pirmųjų pasekėjų vėliau tapo žinomi kaip Gyvieji laiškai. Jų misija buvo skleisti naują tikėjimą visoje Persijoje. Babas pabrėžė šių aštuoniolikos individų dvasinę padėtį, kurie, kartu su Babu, sudarė pirmą jo religijos „vienybę“ [8](arabiškai žodis „vienybė“ (Wáhid), naudojant arabų abėcėlę, kurioje kiekviena raidė atitinka tam tikrą skaitmenį, sudaro skaičių 19). Tam tikra prasme, Gyvųjų laiškų padėtis yra panaši į Kristaus dvylikos Apaštalų padėtį krikščionybės istorijoje.[9]


Kelionės ir įkalinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Máh-Kú tvirtovė 2008 m.

Aštuoniolikai Gyvųjų laiškų atpažinus Babą, jis kartu su vienu iš jų, vardu Quddús, išvyko į piligriminę kelionę į Meką ir Mediną, šventuosius islamo miestus. Mekoje Babas raštu paskelbė apie savo misiją Kaabos sergėtojui, Mekos miesto šerifui. Po šios piligriminės kelionės Babas ir Quddús grįžo atgal į Buširą.[2]

Ilgainiui islamo dvasininkija pradėjo priešintis Gyvųjų laiškų skleidžiamiems mokymams. Jos raginamas, Širazo gubernatorius įsakė suimti Babą. Tai išgirdęs Babas 1845 m. birželį nedelsiant išvyko iš Buširo į Širazą ir pasidavė valdžiai. Jam buvo paskirtas namų areštas jo dėdės namuose, tačiau 1846 m. rugsėjį miestą apėmė choleros epidemija ir Babas buvo paleistas. Jis išvyko į Isfahaną. Ten jį lankydavo daugybė žmonių ir jo populiarumas vis augo. 1847 m. sausį po Isfahano gubernatoriaus, tapusio Babo šalininku, mirties, Persijos Šachas įsakė Babui atvykti į Teheraną.[10] Babui praleidus kelis mėnesius stovykloje prie Teherano ir nespėjus susitikti su Šachu, ministras pirmininkas išsiuntė Babą į Tabrizą, kur jis buvo įkalintas.

Tabrize praleidęs 40 dienų Babas buvo perkeltas į Máh-Kú tvirtovę Azerbaidžano provincijoje. Kalėdamas Máh-Kú jis pradėjo rašyti savo svarbiausią darbą – Persiškąjį Bajaną. Dėl vis augančio Babo populiarumo ir dėl to, kad Máh-Kú gubernatorius prisijungė prie Babo tikėjimo, 1848 m. ministras pirmininkas perkėlė Babą į Chihríq tvirtovę. Šioje tvirtovėje Babo populiarumas taip pat nuolat augo ir jo prižiūrėtojai sumažino jam skirtus apribojimus. Tuomet ministras pirmininkas įsakė perkelti Babą atgal į Tabrizą, kur valdžia sukvietė islamo autoritetus teisti Babą už šventvagystę ir atsimetimą nuo islamo.

Teismas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis teismas įvyko 1848 m. birželį. Jame, greta daugybės vietinių dvasininkų, dalyvavo ir sosto įpėdinis. Jie klausinėjo Babo apie jo teiginių esmę, jo mokymus ir tam, kad įrodytų savo dievišką galią, reikalavo jo įvykdyti stebuklų. Susirinkusieji ragino jį atsisakyti savo tvirtinimų. Yra išlikę 9 šio teismo liudytojų parodymai.[11] Keli iš šių 9 gali būti kilę iš ankstesnio šaltinio. 6 parodymai yra musulmonų, kurie apibūdina Babą nepalankiai. Šiuose 9 parodymuose yra 62 klausimai. Vienuolika iš šių klausimų yra tik viename šaltinyje, penkiolika klausimų dviejuose, aštuoni trijuose, penki keturiuose, trylika penkiuose ir trys šešiuose šaltiniuose. Parodymuose yra 35 atsakymai, iš kurių dešimt yra viename, aštuoni dviejuose, šeši trijuose, trys keturiuose, du penkiuose ir penki šešiuose parodymuose. Tik vienas atsakymas yra visuose devyniuose parodymuose. Jame Babas sako: „Aš esu tas Asmuo, kurio jūs laukėte tūkstantį metų“. T. y. jis drąsiai ir nedviprasmiškai skelbė esąs pažadėtasis Mahdi.

Teismas nepriėmė galutinio sprendimo. Kai kurie dvasininkai reikalavo Babui skirti mirties bausmę, bet valdžios atstovai ragino juos priimti švelnesnį sprendimą, nes Babas tuomet buvo populiarus. Jie prašė gydytojų paskelbti Babą išprotėjusiu tam, kad būtų neleista jam įvykdyti mirties bausmės. Taip pat tikėtina, kad valdžia, tam, kad nuramintų islamo dvasininkus, paskleidė gandus, jog Babas atsižadėjo savo tvirtinimų. Sosto įpėdinio gydytojas Williamas Cormickas apžiūrėjo Babą. Jo nuomone, reikėjo ieškoti gailestingo sprendimo. Ši nuomonė tuomet apsaugojo Babą nuo egzekucijos, tačiau dvasininkai reikalavo skirti jam fizinę bausmę. Babui buvo paskirta dvidešimt kirčių per kojų padus.[12] Galiausiai buvo įsakyta Babą perkelti į Chihríq tvirtovę.


Egzekucija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Barako kiemas, kuriame 1850 m. liepos 9 d. įvyko Bab'o egzekucija

1850 m. viduryje naujasis ministras pirmininkas Amiras Kabiras įsakė Babui įvykdyti mirties bausmę. Babas buvo perkeltas į Tabrizo kalėjimą, kuriame jį turėjo sušaudyti kareivių pulkas. Kuomet Babas iš vakaro buvo vedamas į savo kamerą, jaunas jo pasekėjas, vardu Muhammad-`Alíy-i-Zunúzí, dar vadinamas Anis, puolė Babui prie kojų ir maldavo būti sušaudytam kartu su juo. Anisas buvo iškart suimtas ir uždarytas į tą pačią kamerą su Babu.

1850 m. liepos 9 d. ryte Babas buvo nuvestas į barako, kuriame buvo kalinamas, kiemą, kur stebėti jo egzekucijos buvo susirinkę tūkstančiai žmonių. Tuomet Babas ir Anisas buvo pririšti prie stulpo ir pakviestas 750 šaulių turintis krikščionių pulkas, jau buvo pasiruošęs šauti. Daugybė liudininkų, taip pat ir Vakarų diplomatų, parodymai nupasakoja, kas įvyko toliau. Kareiviai išsirikiavo trimis eilėmis po 250 šaulių kiekvienoje. Buvo duotas įsakymas šauti, kiekviena šaulių eilė iššovė ir barakų kiemas prisipildė muškietų dūmų.

Kai dūmai išsisklaidė, Babo kieme nebebuvo, o jo draugas Anisas stovėjo nesužeistas. Pasirodė, kad kulkos nepalietė nei vieno vyro, tačiau nukirto virvę, laikančią juos prie stulpo. Tuomet kilo didžiulis sambrūzdis. Daug žmonių manė, kad Babas iškeliavo į dangų ar tiesiog pradingo. Tačiau vėliau kareiviai rado jį kitoje barakų pusėje, visiškai nesužeistą, diktuojantį paskutinius nurodymus savo sekretoriui. Jis ir Anisas buvo dar kartą surišti egzekucijai, pirmajam pulkui atsisakius dar kartą šauti, prieš juos buvo išrikiuotas kitas šaulių pulkas ir antrą kartą buvo duotas įsakymas šauti. Šį kartą Babas ir Anisas buvo sušaudyti. Babui tuomet buvo 30 metų. Abiejų vyrų palaikai buvo numesti už miesto vartų plėšrūnams suėsti.

Tačiau keli Babo pasekėjai slapta išgelbėjo ir paslėpė jo palaikus. Laikui bėgant palaikai buvo gabenami į Isfahaną, Bagdadą, Damaską, Beirutą. Galiausiai 1899 m. jūra buvo nugabenti į Aką, netoli Karmelio kalno papėdės. 1909 m. Babo palaikai buvo palaidoti specialiai tam Haifoje (Izraelyje) pastatytame mauzoliejuje ant Karmelio kalno. Šalia šio mauzoliejaus yra įsikūręs Pasaulinis Bahajų tikėjimo centras, o jo lankytojai gali pasivaikščioti Babo šventyklą juosiančiuose nuostabaus grožio soduose.


Įpėdiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugumoje savo raštų Babas rašo apie ateisiantį dar vieną Dievo pranašą, visų laikų Pažadėtąjį, kuris bus daug didesnis už jį. Raštuose Babas jį dažniausiai vadina man yazhiruhu'lláh „Tas, kurį Dievas apreikš“ ir rašo apie tai, kad jis pats tėra tik žiedas ant tojo, kurį Dievas apreikš, rankos. Per 20 metų po Babo mirties virš 25 žmonių pasiskelbė esą Pažadėtaisiais, žymiausias iš jų buvo Baha'u'llah.

Prieš savo mirtį Babas nusiuntė laišką Mirzai Yahyai (Mírzá Yahyá). Šis laiškas laikomas Babo valia ir testamentu. Sutariama, kad šiuo laišku Babas paskiria Mirzą Yahyą po savo mirties būti babių bendruomenės lyderiu. Jam įsakoma paklusti Pažadėtajam, kai tik jis pasirodys.[13] Tuo metu Mirza Yahya dar buvo paauglys, niekada nebuvo parodęs vadovavimo požymių babių bendruomenėje ir vis dar gyveno savo vyresniojo brolio, Baha’u'llah, namuose. Manoma, kad Babas paskyrė jį babių bendruomenės vadovu tam, kad nukreiptų valdžios dėmesį nuo Baha’u'llah ir suteiktų galimybę babiams jį laisvai lankyti ir bendrauti su juo.

Baha’u'llah tvirtino, kad 1853 m., jam būnant Teherano kalėjime, jį aplankė Dangaus Mergelė ir tai tapo simboline jo, kaip Dievo Pranašo, misijos pradžia. Po dešimties metų Bagdade jis pirmą kartą viešai paskelbė apie savo misiją ir galiausiai didelės daugumos babių buvo pripažintas kaip „Tas, kurį Dievas apreikš“. Jo pasekėjai pradėjo save vadinti bahajais.[14]


Mokymai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Babo mokymai gali būti suskirstyti į tris etapus, iš kurių kiekvienas turi pagrindinę dominuojančią temą. Jo ankstyviausi mokymai daugiausia apėmė Korano ir kitų islamo tradicijų interpretavimą. Nors interpretacija visuose etapuose ir toliau liko jo mokymų dalimi, vėlesniuose raštuose jis aiškino būties ir sukūrimo metafiziką ir galiausiai daugiau dėmesio skyrė nuostatų bei įstatymų skelbimui. Analizuojant Babo raštus tampa aišku, kad visi jo mokymai buvo įkvėpti vieno, bendro principo, turinčio įvairialypių formų ir aspektų.[15]


Raštai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deja, dauguma Babo raštų nėra išlikę. Pats Babas teigė, kad jis yra parašęs daugiau nei 500 000 eilučių, kuomet Koranas sudaro 6300 eilučių. Jei manysime, kad vieną puslapį sudaro 25 eilutės, tuomet tai reikštų, kad Babas parašė 20,000 puslapių.[16] Nabíl-i-Zarandí savo knygoje „The Dawn Breakers“ mini devynis pilnus Korano komentarus, parašytus Babo jam būnant Máh-Kú kalėjime. Nei vienas iš jų nėra išlikęs. Net ir išlikusių darbų originalų tekstą atkurti ne visada yra paprasta, o kai kurie išlikę tekstai ateityje dar pareikalaus nemažai darbo. Nepaisant to, kai kurie jo raštai yra išlikę ir yra geros būsenos. Keli Babo svarbiausi darbai buvo parašyti jo sekretorių. Kartais Babas atskleisdavo raštus juos giedodamas sekretorių ir kitų liudininkų akivaizdoje. Dauguma raštų buvo parašyti kaip atsakymai į babių užduotus klausimus. Dievo Žodžio atskleidimas laiškuose nėra neįprastas būdas. Trys ketvirtadaliai Naujojo Testamento skyrių – yra laiškai arba dalį jų sudaro laiškai. Didžiausia Babo laiškų ir jo apreikštų raštų, iš viso apie 190 vienetų, kolekcija yra saugoma Pasaulinio bahajų centro archyvuose.[17] Ištraukos iš pagrindinių jo raštų anglų kalba buvo išleistos knygoje Selections from the Writings of the Bab.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 Encyclopedia of Islam (1999) Koninklijke Brill NV Leiden, The Netherlands
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 Balyuzi, H.M. (1973) The Báb: The Herald of the Day of Days George Ronald Oxford, UK
  3. ↑ Balyuzi, H.M. (1973). The Báb: The Herald of the Day of Days. Oxford, UK: George Ronald. pp. 32. ISBN 0853980489.
  4. ↑ „Overview of the Bábi Faith“. Bahá'í International Community. Nuoroda tikrinta 2008-04-09.
  5. ↑ „The Genealogy of Bab, showing connection with Bahá'u'lláh's descendants, by Mirza Abid, Published in Nabil's Dawnbreakers“. bahai.library.org. Suarchyvuotas originalas 2019-08-14. Nuoroda tikrinta 2008-04-09.
  6. ↑ H. M. Balyuzi, Khadijih Bagum - Wife of the Bab
  7. ↑ „The Time of the Báb“. BBC. Nuoroda tikrinta 2006-07-02.
  8. ↑ Amanat, Resurrection and Renewal, 191.
  9. ↑ Momen, Moojan (1995). „Bahá’u’lláh’s prophetology: archetypal patterns in the lives of the founders of the world religions“. Bahá'í Studies Review. 5 (1).
  10. ↑ Amanat, Resurrection and Renewal, 257.
  11. ↑ MacEoin, Denis (May 1997). „The Trial of the Bab: Shiʿite Orthodoxy Confronts its Mirror Image“. Occasional Papers in Shaykhi, Babi and Baha'i Studies. 1. Nuoroda tikrinta 2006-07-02.
  12. ↑ Amanat, Abbas (1989). Resurrection and Renewal: The Making of the Babi Movement in Iran. Ithaca: Cornell University Press. pp. 390–393.
  13. ↑ Manuchehri (2004)
  14. ↑ Cole, Juan. „A Brief Biography of Baha'u'llah“. Nuoroda tikrinta 2006-06-22.
  15. ↑ Saiedi, Nader (2008). Gate of the Heart. Waterloo, ON: Wilfrid Laurier University Press. pp. 27–28. ISBN 978-1-55458-035-4.
  16. ↑ MacEoin, Sources for Early Bābī Doctrine and History, 15.
  17. ↑ Unpublished letter from the Universal House of Justice. „"Numbers and Classifications of Sacred Writings Texts"“. Nuoroda tikrinta 2006-12-16.

Kitos nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Babas&oldid=7190067"