Skėtinis bėžis
| Butomus umbellatus | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Skėtinis bėžis (Butomus umbellatus) | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
|
Skėtinis bėžis (Butomus umbellatus) – Dumblialaiškiažiedžių (Alismatidae) poklasio dumblialaiškiečių (Alismatales) eilės monotipinės bėžinių (lot. Butomaceae) šeimos ir monotipinės bėžio (lot. Butomus) genties augalas.
Lapai pamatiniai, stiebas belapis. Žiedai taisyklingi, dvilyčiai, sukrauti skėtiškuose žiedynuose. Apyžiedį sudaro du ratai: išorinis iš 3 rausvų arba žalsvų, odiškų taurėlapių, o vidinis – vainikėlinis iš 3 didesnių, plonų, rožinių arba balsvai rožinių vainiklapių.[1]
Užauga iki 40-150 cm aukščio. Auga upių, ežerų pakrantėse, pelkėse ir pelkėtose vietose, stovinčiame ir tekančiame vandenyje.[1] Augale yra baltymų, riebalų, beazotinių ekstraktyvių medžiagų ir kt. Šaknyje yra krakmolo. Augalo šakniastiebiai vartojami maistui.[2] Bėžiais minta bebrai, briedžiai, paukščiai.[3] Lapai tinkami krepšiams, dembliams, takeliams pinti.[1]
Skėtinis bėžis kilęs iš Eurazijos, introdukuotas į Šiaurės Ameriką, auga ir Lietuvoje.
-
Skėtinis bėžis -
-
.jpg)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Сусак зонтичный, Флора СССР : в 30 т. / гл. ред. В. Л. Комаров. – Л. : Изд-во АН СССР, 1934. – Т. 1.
- ↑ Дикие съедобные растения / Под ред. акад. В. А. Келлера; АН СССР; Моск. ботан. сад и Ин-т истории матер. культуры им. Н. Я. Марра. – М.: б. и., 1941. – С. 6.
- ↑ bėžis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003