Pereiti prie turinio

Laukesa (upė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Avilė)
Laukesa, Avilė, Nikajus
Laukesa Latvijoje
Laukesa Latvijoje
Ilgis 62[1]/29[2] km
Baseino plotas 707 km²
Vidutinis debitas 1,85 m³/s
Ištakos Avilys
Žiotys Dauguva
Šalys Lietuva, Latvija

Laukesa (latv. Laucesa) – upė Lietuvoje (Zarasų rajone) ir Latvijoje (Aukštutinės Dauguvos savivaldybėje); Dauguvos kairysis intakas. Išteka iš Avilio ežero Avilės pavadinimu, teka į rytus ir įteka į Auslo ežerą. Iš jo išteka Nikajaus pavadinimu. Pradžioje teka pelkėtomis vietovėmis į pietus, paskiau teka į šiaurės rytus ir įteka į Zaraso ežerą. Prateka pro Zarasaičio ežerą, nuo kurio toliau vadinama Laukesa. Tekėdama šiaurės rytų kryptimi upė prateka Griežtos, Laukeso ežerus, teka į rytus Lietuvos–Latvijos valstybės siena. Toliau vingiuoja (sudaro meandras) į šiaurės rytus Aukšžemės aukštuma per Latvijos teritoriją. Įteka į Dauguvą 266 km nuo jos žiočių Daugpilio pietiniame pakraštyje.

Didžiausi intakai: Kumpuolėja, Šunelės upelis, Kumpotė, Kruča (dešinieji).

Nikajus ties Štadviliais

Aukštupio vaga iki Svekanų (16 km nuo žiočių) sureguliuota. Vidutinis nuolydis Lietuvoje – 100 cm/km[3]. plotis 6–8 m, kai kur iki 18–20 m, gylis 0,6–1,1 m. Vidutinis nuolydis 1,14 m/km. Srovės greitis 0,1–0,5 m/s. Vidutinis debitas ties Latvijos siena 2,06 m³/s[4]. Gyvenvietės prie upės: Zarasai, Smėlynė, Daugpilis.

Upėvardis Laukesa kildinamas iš žodžio laukas pirminės reikšmės „šviesi, balta vieta“ (plg. liet. laukas „gyvūnas su balta dėme“, sen. gr. λευκός „baltas“, ide. *leu-); taigi, pavadinimas Laukesa, matyt, reiškia „baltoji upė“.[5]

  1. su Avile ir Nikajumi
  2. nuo Laukeso ežero
  3. Laukesa (upė). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 490
  4. Algirdas RainysLaukesa. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 611 psl.
  5. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 183