Astravas (Baltarusija)

Astravas brus. Астравец, rus. Oстрoвец
Astravas 54°36′0″N 25°57′0″E
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė:	Baltarusija
Sritis:	Gardino sritis
Rajonas:	Astravo rajonas
Gyventojų (2000):	8 600
Vikiteka:	AstravasVikiteka
Kirčiavimas:	Ãstravas

Astravas (brus. Астравец, rus. Oстрoвец) – miestas šiaurės vakarų Baltarusijoje prie Lošos upės, apie 20 km į šiaurę nuo Ašmenos, 55 km į rytus nuo Vilniaus, Astravo rajonas, Gardino sritis, Baltarusija; Astravo rajono centras. 8600 gyventojų. (2000 m.).

Ekonomika

Išvystyta medienos, maisto pramonė. Miestelio apylinkėse iki 2018 m. iškils pirmoji šalyje branduolinė jėgainė.

Istorija

Astravo gyvenvietė ir dvaras vardą gavo nuo salos (rus. ostrov), kurią juosė 3 sutekantys upeliai. 1468 m. Jurgis Goštautas Astravo dvare pastatydino pirmąją katalikų bažnyčią. 1474 m. Kijevo vaivada Martynas Goštautas čia įsteigė dominikonų vienuolyną. 1537 m. Astravas atiteko Naugarduko vietininkui Stanislovui Goštautui, apie 200 metų priklausė Korsakams.

Valdant Rusijos imperijai ir Lenkijai miestelis priklausė Vilniaus apskrities Varnionių valsčiui. 1939 m. užimtas sovietų, priskirtas Baltarusijos SSR. 1942–1944 m. per nacių okupaciją priskirtas Lietuvos generalinei srities Svierių apskričiai. Po Antrojo pasaulinio karo tapo rajono centru, gavo miesto tipo gyvenvietės teises.

Lietuviai

Astravo apylinkės nuo seno buvo gyvenamos lietuvių. Jos įėjo į ištisinį lietuvių kalbos arealą, gyvenviečių pavadinimai lietuviški. XIX a. viduryje Astravas atsidūrė lietuvių ir baltarusių (gudų) kalbų paribyje: Astravo parapijos pietinė dalis jau buvo gerokai subaltarusėjusi, o šiaurinė dalis tebebuvo lietuviška. Tada lietuviškai kalbėjo apie 60% parapijos žmonių. XIX a. antroje pusėje pradėjo baltarusėti ir parapijos šiaurinė dalis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviškai kalbėjo parapijos šiaurės rytuose (Gervėčių pusėje). Po Antrojo pasaulinio karo ir čia lietuviškai mokėjo tik vyresnioji karta.