Astravas (Baltarusija)
Kitos reikšmės – Astravas (reikšmės).
| Astravas blrs. Астравец, rus. Oстрoвец | |
|---|---|
 
| |
.jpg) | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Gardino sritis
|
| Rajonas | Astravo rajonas |
| Įkūrimo data | 1468 m. (pirmą kartą paminėtas) |
| Gyventojų | 10 878 |
 Vikiteka |
Astravas |
| Kirčiavimas | Ãstravas |
Astravas (blrs. Астравец, rus. Oстрoвец) – miestas šiaurės vakarų Baltarusijoje prie Aluošios ir Malkos upių, apie 20 km į šiaurę nuo Ašmenos, 55 km į rytus nuo Vilniaus, Astravo rajonas, Gardino sritis, Baltarusija; Astravo rajono centras. 8600 gyventojų. (2000 m.). Miestelis ir dvaras savo vardą gavęs nuo salos (ostrov), kurią sudarė trys besijungiantys upeliai.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Astravo gyvenvietė ir dvaras vardą gavo nuo salos (rus. ostrov), kurią juosė 3 sutekantys upeliai. 1468 m. Jurgis Goštautas Astravo dvare pastatydino pirmąją katalikų bažnyčią. 1474 m. Kijevo vaivada Martynas Goštautas čia įsteigė dominikonų vienuolyną. 1537 m. Astravas atiteko Naugarduko vietininkui Stanislovui Goštautui, apie 200 metų priklausė Korsakams. 1616 ar 1618 m. Jonas Mykolas Korsakas atstatė apgriuvusią dominikonų bažnyčią ir jai išlaikyti paskyrė du kaimus su žmonėmis. 1787 m. Astravo bažnyčia buvo perstatyta ir įgavo ryškius vėlyvojo baroko bruožus. 1866 m. carinės Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, o bažnyčią pavertė stačiatikių cerkve. 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams.[1]
Valdant Rusijos imperijai ir Lenkijai miestelis priklausė Vilniaus apskrities Varnionių valsčiui. 1939 m. užimtas sovietų, priskirtas Baltarusijos SSR. 1942–1944 m. per nacių okupaciją priskirtas Lietuvos generalinei srities Svierių apskričiai. Po Antrojo pasaulinio karo tapo rajono centru, gavo miesto tipo gyvenvietės teises.
Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Astravo apylinkės nuo seno buvo gyvenamos lietuvių. Jos įėjo į ištisinį lietuvių kalbos arealą, gyvenviečių pavadinimai lietuviški. XIX a. viduryje Astravas atsidūrė lietuvių ir baltarusių (gudų) kalbų paribyje: Astravo parapijos pietinė dalis jau buvo gerokai subaltarusėjusi, o šiaurinė dalis tebebuvo lietuviška. Tada lietuviškai kalbėjo apie 60% parapijos žmonių. XIX a. antroje pusėje pradėjo baltarusėti ir parapijos šiaurinė dalis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviškai kalbėjo parapijos šiaurės rytuose (Gervėčių pusėje). Po Antrojo pasaulinio karo ir čia lietuviškai mokėjo tik vyresnioji karta. [2]
Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išvystyta medienos, maisto pramonė. Miestelio apylinkėse iki 2019 m. iškils pirmoji šalyje branduolinė jėgainė. [3]
Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- FK Astravec (futbolo klubas);
- Astravo miesto stadionas, kurio talpa tūkstantis žiūrovų.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. Vilnius: Mintis, 1989, p. 199.
- ↑ Petras Gaučas. Astravas (Baltarusija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 100 psl.
- ↑ Delfi. Baltarusijos atominė elektrinė bus statoma 55 km nuo Vilniaus
| ||||||||||
