Astralinis kultas

Ištarės bareljefas iš Babilono

Astralinis kultas (lot. astralis – „žvaigždžių“) – religinės reikšmės suteikimas dangaus kūnams. Astraliniuose mituose sureikšminama Saulė ir Mėnulis, danguje matomos žvaigždės, planetos bei žvaigždynai. Astralinės simbolikos gausu visose didžiosiose religijose, taip pat ir pasaulietinėje kultūroje.

Asttalinių kultų, astralinių mitų sąvoką XIX a. išpopuliarino Maksas Miuleris. Dabar bandymai mitus ir religiją kildinti iš astralinių kultų laikomi neadekvačiais.

Astraliniai kultai buvo paplitę kai kuriose senovės civilizacijose ir, manoma, yra kilę iš Mesopotamijos. Mesopotamijoje tiek astrologija, tiek astronomija pasiekė aukštą lygį ir turėjo įtakos įvairių kraštų religijoms. Pavyzdžiui, Venera mesopotamijos mitologijoje buvo laikoma Inana-ištare. Jos tapatinimos su graikų Afrodite bei romėnų Venera. Inanos-Ištarės vaizdinys tebeišliko katalikų ikonografijoje kaip mergelė Marija pasilipėjusi ant mėnulio. Esama kontroversiškai vertinamo požiūrio, kad Mesopotamijos įtaka galėjo pasiekti ir Centrinę Ameriką bei Andų regioną (per Polineziją ir Kiniją). Kai kuriose religijose, ypač šumerų, babiloniečių, Centrinės Amerikos indėnų, astraliniai dievai buvo svarbiausi (šumerų ir akadų Mėnulio dievas Nana, babiloniečių Saulės dievas Mardukas, majų Veneros dievas Kukulkanas). Šumerų, elamitų, huritų žvaigždžių kontempliacijos, padarė įtaką ne tik Mesopotamijai, bet paveikė ir Mažąją Aziją, Egiptą, Iraną, Indiją ir kitas vietoves. Zodiaką sudarinėjo, planetas stebėjo tiek Pitagoriečiai bei orfiečiai, tiek Indijos, Indonezijos, Kinijos, Polinezijos mistikai.