Antropologinė rekonstrukcija
Antropologinė rekonstrukcija – individo dokumentinio portreto atkūrimas pagal kaukolę siekiant buvusio tikro ir atkurto atvaizdų tapatumo.
Rekonstrukcija būna grafinė – galvos profilio piešinys ir plastinė – skulptūrinė kaukė arba biustas. Antropologinės rekonstrukcijos metodika remiasi ryšiais tarp minkštųjų veido dalių ir kaukolės kaulų dydžio proporcijų, formos bei kaulinių šiurkštumų išvešėjimo laipsnio.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antropologinės rekonstrukcijos metodikos pagrindus XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje sukūrė Hermanas Šafhausenas, Julius Kolmanas, Hermanas fon Egelingas (Vokietija), Viltonas Krogmanas (JAV) ir kiti. Vidurio ir Rytų Europoje plačiai naudojamas M. Gerasimovo 1949 m. sukurtas antropologinės rekonstrukcijos metodas, kuris padeda iliustruoti žmogaus tapsmo etapus (antropogenezė), paruošti rasinių tipų etalonus (etninė antropologija), identifikuoti asmenybe (teismo medicina), atkurti praeities žymių žmonių portretus.
Antropologinė rekonstrukcija Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje antropologinė rekonstrukcija plėtojama nuo 1965 m. Naudodamas M. Gerasimovo metodą archeologas Vytautas Urbanavičius atkūrė seniausiųjų Lietuvos gyventojų dokumentinius portretus. Tai akmens amžiaus Kirsnos žmogus, Turlojiškės žmogus (1968 m.) ir Duonkalnio žmogus (1983 m.); geležies amžiaus žmonių iš Veliuonos (1966 m.), Seredžiaus (1967 m.), Krikštonių (1968 m.), Maudžiorų (1969 m., Kelmės rajono savivaldybės teritorija);, Taurapilio, Graužių (1972 m.), Zastaučių (Biržų rajono savivaldybės teritorija; 1978 m.) ir Vaitiekūnų (1981 m.); viduramžių žmonių iš Skrebinų (Jonavos rajono savivaldybės teritorijoje), Liepiniškių (1972 m.), Rumšiškių (1970 m.) ir Jakštaičių (1979 m.)
V. Urbanavičius atliko plastines rekonstrukcijas pagal kaukoles, rastas Tolminkiemio kapuose nr. 1 ir nr. 2 (1969 m.) Mokslininkų komisija nustatė jas esant K. Donelaičio ir Tolminkiemio dvaro amtmono Ruigio. Atkurtas K. Donelaičio portretas įsitvirtino poeto ikonografijoje, juo remiantis sukurtas paminklas, biustas, medaliai. Tyrinėjant Vilniaus arkikatedros požemius 1987–1990 m. iš rastos kaukolės V. Urbanavičius sukūrė Vilniaus vyskupo A. Vainos (1569–1649 m.) skulptūrinį portretą.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Gintautas Česnys. Antropologinė rekonstrukcija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 616 psl.
