Antikarinis judėjimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Taikos simbolis, 1958 m. sukurtas britų branduolinio nusiginklavimo judėjimo dalyvių.
„Gėlių vaikų“ antikarinis protestas prieš JAV invaziją į Vietnamą
Antikarinis protestas Helsinkyje 2022 m.

Antikarinis judėjimas (ang Anti-war movement) – socialinis visuomenės judėjimas, įprastai nukreiptas prieš karų paskelbimą ar dalyvavimą jame. Šis judėjimas yra panašus į pacifizmą, kuris taip pat smerkia bet kokius karus ar prievartą ir pasyviomis priemonėmis remia taiką.[1] Antikarinio judėjimo šalininkai dažniausiai reiškia savo nuomonę mitinguose ir susirinkimuose bei tokiu būdu stengiasi paskleisti žinią vietinei valdžiai apie žmonių pasipriešinimą karo pradžiai ar prisijungimui prie jo.

Vienas pirmųjų viešų pasisakymų prieš karą įvyko 1783 m., kai Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmai pasisakė už pasitraukimą iš JAV nepriklausomybės karo. Tai vedė prie įvairių taikos sutarčių pasirašymo.

Gana ryškus antikarinis judėjimas buvo pastebimas JAV, iš karto po 1812 m. karo. Panašiu laiku tokie judėjimai išryškėjo ir Jungtinėje Karalystėje, kur pradėjo plisti pacifizmo ir nesikišimo nuostatos.

Vėliau didesni ar mažesni prieš karą nuteikti judėjimai visuomenėje vyraudavo prieš visus didesnius pasaulyje vykusius konfliktus – I ir II pasaulinius karus, Vietnamo karą, Jugoslavijos karus, JAV invazijas į Iraką bei Afganistaną, ir kitus. [2][3][4][5]

2022 m. vasario pabaigoje prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, įvairiose pasaulio šalyse (įskaitant ir Rusiją) kilo visuomenių pasipriešinimai prieš karinius veiksmus Ukrainoje.[6]

Mene ir kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1796 m. anglų rašytojo Roberto Saudžio poema „After Blenheim“ yra ankstyvasis antikarinio meno pavyzdys.

1929 m. Ėricho Marijos Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ pasakoja apie I pasaulinio karo baisumus. Knyga parašyta per 4 savaites. Iškart susilaukė didelio skaitytojų dėmesio. Per 8 mėnesius išleista 3.5 milijono egzempliorių 25 kalbomis. Taip pat pastatytas filmas pagal romaną.

Pablas Pikasas 1937 m. nutapė abstrakcijos piešinį „Gernika“, įkvėptą Ispanijos pilietinio karo, kurio metu jungtinės vokiečių ir italų aviacijos pajėgos subombardavo Gernikos miestą.[7]

Tarp antikarinių kūrinių muzikoje yra Džono Lenono 1971 m. daina „Imagine“. Joje pasakojama apie pasaulį be karų, materializmo, religijų ir sienų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pacifizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 207 psl.
  2. Udovicki, Jasminka; Ridgeway, James (2000). Burn This House: The Making and Unmaking of Yugoslavia. Durham, North Carolina: Duke University Press. pp. 255-266. ISBN 9781136764820. 
  3. Fridman, Orli (2010). „'It was like fighting a war with our own people': anti-war activism in Serbia during the 1990s“. The Journal of Nationalism and Ethnicity 39 (4): 507–522. doi:10.1080/00905992.2011.579953. 
  4. „Antiratne i mirovne ideje u istoriji Srbije i antiratni pokreti do 2000. godine“. republika.co.rs. 2011. Nuoroda tikrinta 4 May 2020. 
  5. „Sećanje na antiratni pokret u Jugoslaviji početkom 1990-ih“. globalvoices.org. 2016. Nuoroda tikrinta 4 May 2020. 
  6. Knutson, Jacob (2022-02-24). „Over 1700 Russians arrested during anti-war protests, human rights organization says“. Axios (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-03-01. 
  7. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 114 psl.