Antialkoholinė kampanija Tarybų Sąjungoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Antialkoholinė kampanija (TSRS))
Grafikas, vaizduojantis mirtingumą nuo alkoholio Rusijos TFSR ir Rusijoje 1950-2005 m.[1]
Pašto ženklas "Blaivumas - gyvenimo norma" (1985 m., SSRS)

Antialkoholinė kampanija (TSRS) – kovos su girtuokliavimu ir alkoholizmu kampanija, organizuota TSRS visos valstybės mastu 1985–1987 m. perestroikos pradžioje.

Įvykių eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1985 m. gegužės mėn. TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įsakymu buvo nustatyti griežti apribojimai alkoholio gamybai ir pardavimui. Laikoma, kad šio įstatymo iniciatorius buvo TSKP CK Politbiuro narys Jegoras Ligačiovas.

Kai kuriose vietose tokie nurodymai buvo vykdomi nevykusiai ir labai neapgalvotai – Kryme, Gruzijoje, Moldavijoje ir Rusijos pietuose buvo iškertami vynuogynai.

Jei valdant Leonidui Brežnevui degtinės parduotuvės atsidarydavo 11 val. ryto ir dirbo darbo dienomis ir per išeigines, tai per antialkoholinės kampanijos įkarštį spiritiniai gėrimai buvo pardavinėjami tik darbo dienomis nuo 14 valandos, dėl ko sumažėjo darbo drausmė gamyklose, padaugėjo pravaikštų.

Buvo griežtai baudžiama už alkoholinių gėrimų vartojimą parkuose ir skveruose, taip pat traukiniuose. Pagauti girti žmonės turėjo ne tik sumokėti dideles baudas, bet ir nemalonumų darbe (kurį laiką negaudavo premijų). Tokios represijos kažkiek skyrėsi nuo griežtų Jurijaus Andropovo priemonių (jam valdant pravaikštininkai buvo gaudomi pirtyse, kino teatruose ir parduotuvėse), bet tęsė autoritarinį valdymo stilių.

Kampanijos metu vyko intensyvi propaganda: buvo platinamas akademiko Uglovo straipsnis apie alkoholio žalą, teigiantis, kad alkoholio negalima vartoti jokiomis aplinkybėmis, apie tai, kad rusų liaudžiai netipiškas alkoholizmas.

Taip pat aktyviai vedė propagandą žinomas aktyvistas už blaivų gyvenimo būdą Vladimiras Ždanovas.

Atsidarė „Visasąjunginė blaivybės bendrija“. Net įprastas alkoholio vartojimas galėjo tapti griežtų administracinių nuobaudų priežastimi. Buvo uždrausti banketai po disertacijų gynimų, taip pat buvo paskelbta, kad švenčiamos komjaunuoliškos „nealkoholinės vestuvės“.

Iš filmų iškirpdavo scenas su alkoholinių gėrimų vartojimu. Galiausiai Michailas Gorbačiovas gavo pravardes „Limonadinis Džo“ (užuomina į seną čekoslovakišką parodijinį vesterną) ir „mineralinis sekretorius“.

Žinoma, gamyba žymiai sumažėjo, bet dėl neseniai gautos laisvės dalis gamybos perėjo į juodąją rinką. Kaimuose, o net ir daugiaaukščiuose namuose išaugo naminės degtinės gamyba, nežiūrint į baudas ir baudžiamąją atsakomybę. Atsirado daug pogrindinių prekiautojų, kurie pardavinėjo alkoholį ir jo surogatus. Naminukės varymas sukėlė cukraus trūkumą.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

80–ųjų metų pabaigoje pradėjo kurtis kooperatyvai, taip pat atsirado pogrindiniai cechai, kuriose buvo varomas alkoholis. Padaugėjo masinių apsinuodijimų, dažniausiai etilo spirtą pakeitus metilo spirtu, kas baigdavosi labai skaudžiai.

Papildomos nekokybiškos degtinės gamyba dideliais kiekiais tęsėsi iki 90–ųjų vidurio. Nuo 1996 m. – 1997 m. metilo alkoholio panaudojimas praktiškai nebuvo registruojamas, nes prekyboje legaliai pasirodė vyno - alkoholinė produkcija.

Praėjus 20 metų nuo antialkoholinės kampanijos pradžios (2005 m.) Michailas Gorbačiovas viename interviu pasakė:

dėl padarytų klaidų didelis geras darbas baigėsi negarbingai.

Be to, jis pabrėžė:

dabar (2005 m.) Rusijoje su alkoholio naudojimu situacija dar blogesnė, nei prieš 20 metų.

Nuomonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pagal apklausas dabar 58 % rusų pozityviai vertina Antialkoholinę kampaniją. Bet tiktai 15 % mano, kad ji davė rezultatų[2].
  • Antialkoholinės kampanijos oponentai mano, kad ji valstybės nuo girtavimo neišgelbėjo, o atpratino nuo gerų, kokybiškų gėrimų.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]