Antanas Vanagaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Vanagaitis
Antanas Vanagaitis.jpg
Gimė: 1890 m. gegužės 19 d.
Valių k., Bublelių valsč., Šakių apskr.
Mirė: 1949 m. kovo 10 d. (58 metai)
Gulfportas, Mičiganas, JAV
Palaidotas: Čikagoje, JAV
Sutuoktinis(-ė): Lilija Vanagaitienė
Veikla: vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, aktorius, visuomenininkas.

Antanas Vanagaitis (1890 m. gegužės 19 d. Valių k., Bublelių valsč., Šakių apskr. – 1949 m. kovo 10 d. Gulfporte, MI, palaidotas Čikagoje, JAV) – vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, aktorius, visuomenininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigęs Šakių dviklasę rusų mokyklą, pas vargonininką Juozą Sodaitį išmoko vargonuoti. 1905 m. buvo įsitraukęs į revoliucinę veiklą, 19071910 m. vargonininkavo įvairiose Lietuvos parapijose. 19111912 m. lankė vasaros Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune, įstojo į Vargonininkų sąjungą ir buvo išrinktas į Centro valdybą. Iš Paežerėlio 1913 m. persikėlė į Laižuvą pas Juozą Tumą-Vaižgantą vargonininkauti, tvarkė parapijos skaityklą, suorganizavo chorą, mokė giesmių ir lietuviškų dainų, koncertavo. Bet neilgai trukus išvažiavo į Vabalninką ir vargonininkavo pas kunigą Vladą Mironą. 1914 m. su klebonu persikėlė į Daugus. Čia subūrė chorą ir 1915 m. vasarą surengė tris vakarus – koncertus.

19181921 m. išvyko iš Lietuvos, Drezdeno konservatorijoje studijavo fortepijoną, kompoziciją ir dirigavimą, bet, dėl lėšų stokos, studijas nutraukė ir vėl grįžo į Lietuvą – Kauną. Iš pradžių dirbo Valstybės teatro operos sufleriu, paskui perėjo į dramos trupę ir per trumpą laiką suvaidino apie 19 įvairių vaidmenų, buvo muzikos dalies vedėjas. Kartu dėstė muziką „Saulės“ mokytojų seminarijoje, nuo 1923 m. vadovavo Šaulių sąjungos centriniam mišriajam chorui ir Jėzuitų gimnazijos chorui. Kaune pradėjo rašyti dainas. Greit išpopuliarėjo jo daina „Stasys“, „Dul – dul – dūdelė“, „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir kt.

1924 m. išvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Su aktoriais Juozu Olšausku, Viktoru Dineika, Jonu Dikiniu sudarė vodevilio teatrinę trupę „Dzimdzi drimdzi“ ir (su pertraukomis iki 1931 m.) gastroliavo po Amerikos lietuvių kolonijas. 19251927 m. vadovavo Čikagos „Birutės“ chorui, bandė įkurti Lietuvių operą – 1926 m. gruodžio 5 d. pastatė C. W. Glucko vieno veiksmo operą „Gegužės karalaitė“. [1]1928 m. pradėjo leisti žurnalą „Margutis“ (finansiškai rėmė J. Bačiūnas) – daina ir humoru žadino lietuvybę.

Nuo 1932 m. pradėjo rengti „Margučio“ radijo programas. [2] „Margutis“ tapo centrine ašimi, apie kurią sukosi Čikagos ir jos apylinkių lietuvių kultūrinis gyvenimas. 1936 m. lapkričio 16 d. pirmą kartą „Margučio“ programą perdavė į Lietuvą. 1934 m. liepos 19 d. Pasaulinės parodos metu Čikagoje suorganizavo simfoninį koncertą, kurio dalis programos buvo lietuviška. Vienas ir su kitais artistais įdainavo kūrinių į plokšteles. Parašė tekstus knygelėms „Vanago plunksna“ (1927 m.) ir „Vanago sapnas“ (1928 m.). Keliuose „Margučio“ numeriuose spausdino įspūdžius iš koncertinių kelionių po Amerikos lietuvių kolonijas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė apie 600 įvairių kūrinių. Išpopuliarėjo jo dainos „Plaukia Nemunėlis“, „Leiskit į Tėvynę“, „Vilniun trauk, ulonai“, „Iš rytų šalelės“, „Molio uzbonas“ ir kt. Iš sudėtingesnių dainų paminėtinos: „Laisvės varpas“, „Malda už žuvusius“, „Tas ne brolis“, „Vėjužėlis“.

Sukūrė giesmių, pjesių fortepijonui, vodevilių ir sceninės muzikos. „Birutės“ choro jubiliejui sukūrė muziką baletui, operetę „Elenutė“, komišką operą „Trys sesutės munšainutės“. Parašė Lietuviškas mišias, dvi Kalėdų giesmes, „Sveika Marija“, „Tėve mūsų“ ir kt.

V. Alantas suredagavo knygą „Antanas Vanagaitis“ (1954 m.), o jo svainis A. Olis pagamino apie A. Vanagaitį garsinį filmą. Jo dainos „Dobilėlis“, „Rodos, prapulčiau“, „Vėjužėlis“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje. Už nuopelnus lietuvių muzikinei kultūrai A. Vanagaitis apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.
  2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 312 psl.