Antašavos šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia

55°54′21″š. pl. 24°48′02″r. ilg. / 55.9059°š. pl. 24.8006°r. ilg. / 55.9059; 24.8006

Kitos reikšmės – Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia.

Antašavos šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia

Vyskupija	Panevėžio
Dekanatas	Kupiškio
Savivaldybė	Kupiškio rajonas
Gyvenvietė	Antašava
Adresas	Vabalninko g. 7
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta (įrengta)	1862 m.

Antašavos šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia – bažnyčia, stovinti Antašavos miestelyje, prie kelio 124 Kupiškis–Vabalninkas–Biržai . Netradicinių formų. Parapijoje yra Uoginių šv. Marijos Magdalietės ir Gikonių šv. Lauryno koplyčios.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Papyvesyje (taip iki XVIII a. pab. buvo vadinama Antašava) Antašavo dvaro savininkas Jackus Antašauskis kapinėse 1793 m. pastatė medinę bažnyčią. Jo rūpesčiu pastatyta mūrinė klebonija (archit. Mykolas Šulcas). Pradėtos naujos bažnyčios statybą sutrukdė 1812 m. prasidėjęs Rusijos ir Prancūzijos karas. Klebono Albino Rubavičiaus iniciatyva 1862 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia (buvo Vabalninko filija). 1870 m. – mūrinė varpinė. 1905 m. pristatyta zakristija. 1906 m. įkurta parapija.

1927 m. bažnyčia gavo 8 ha žemės Salamiesčio dvaro sodyboje, vėliau buvo sukeista – gauti 8 ha prie Antašavos. 1928–1940 m. klebonavęs Juozapas Čepėnas (1880–1976) atnaujino ir išdažė bažnyčios vidų.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia netradicinių formų (stogo kampuose stiebiasi du masyvūs bokštai), stačiakampio plano (20 × 10 m), vienanavė. Šventoriuje yra mūrinė varpinė, senos kapinės.

Vargonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antašavos bažnyčia buvo pastatyta 1862 m., todėl tikėtina, kad vargonai pastatyti panašiu metu. Antašavos kaimas yra visiškai netoli Alizavos kaimo, kuriame stovi panašaus laikmečio, analogiško klasicistinio stiliaus ir prospekto struktūros vargonai (1856?).

Vargonų prospekto modelis yra klasicistinė trijų bokštų prospekto su centrine žemiausia dalimi atmaina, jai taip pat priskiriami Švėkšnos evangelikų liuteronų (XIX a. pr.), Pajūrio (XIX a. I p.), Surviliškio (XIX a. I p.), Židikų (~1830), Nidermuižos (1811, Latvija), Tenenių (~1841), Šaukoto (1843), Alizavos (1856?), Vadaktėlių (~1830) ir Saldutiškio (XIX a. pr.) bažnyčių vargonų prospektai.

1989 m. vargonus remontavo meistras Antanas Šauklys iš Panevėžio. Griežykla yra kairėje vargonų pusėje. Dumplės lygiagretinės, neoriginalios. Dalis vamzdžių, oro skirstymo dėžė, mechanika yra autentiški.^[1]

Vargonai įtraukti į Kultūros vertybių registrą (u. k. 12504) Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.