Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°54′21″š. pl. 24°48′02″r. ilg. / 55.9058845°š. pl. 24.8005948°r. ilg. / 55.9058845; 24.8005948

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia
Antašava, bažnyčia.JPG
Vyskupija Panevėžio
Dekanatas Kupiškio
Savivaldybė Kupiškio rajonas
Gyvenvietė Antašava
Adresas Vabalninko g. 7
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1862 m.

Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia stovi Antašavos miestelyje, prie kelio  124  KupiškisVabalninkasBiržai . Netradicinių formų. Parapijoje yra Uoginių Šv. Marijos Magdalietės ir Gikonių Šv. Lauryno koplyčios.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Papyvesyje (taip iki XVIII a. pab. buvo vadinama Antašava) Antašavo dvaro savininkas Jackus Antašauskis kapinėse 1793 m. pastatė medinę bažnyčią. Jo rūpesčiu pastatyta mūrinė klebonija (archit. Mykolas Šulcas). Pradėtos naujos bažnyčios statybą sutrukdė 1812 m. prasidėjęs Rusijos ir Prancūzijos karas. Klebono Albino Rubavičiaus iniciatyva 1862 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia (buvo Vabalninko filija). 1870 m. – mūrinė varpinė. 1905 m. pristatyta zakristija. 1906 m. įkurta parapija.

1927 m. bažnyčia gavo 8 ha žemės Salamiesčio dvaro sodyboje, vėliau buvo sukeista – gauti 8 ha prie Antašavos. 19281940 m. klebonavęs Juozapas Čepėnas (1880–1976) atnaujino ir išdažė bažnyčios vidų.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia netradicinių formų (stogo kampuose stiebiasi du masyvūs bokštai), stačiakampio plano (20 × 10 m), vienanavė. Šventoriuje yra mūrinė varpinė, senos kapinės.

Vargonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antašavos bažnyčia buvo pastatyta 1862 m., todėl tikėtina, kad vargonai pastatyti panašiu metu. Antašavos kaimas yra visiškai netoli Alizavos kaimo, kuriame stovi panašaus laikmečio, analogiško klasicistinio stiliaus ir prospekto struktūros vargonai (1856?).

Vargonų prospekto modelis yra klasicistinė trijų bokštų prospekto su centrine žemiausia dalimi atmaina, jai taip pat priskiriami Švėkšnos evangelikų liuteronų (XIX a. pr.), Pajūrio (XIX a. I p.), Surviliškio (XIX a. I p.), Židikų (~1830), Nidermuižos (1811, Latvija), Tenenių (~1841), Šaukoto (1843), Alizavos (1856?), Vadaktėlių (~1830) ir Saldutiškio (XIX a. pr.) bažnyčių vargonų prospektai.

1989 m. vargonus remontavo meistras Antanas Šauklys iš Panevėžio. Griežykla yra kairėje vargonų pusėje. Dumplės lygiagretinės, neoriginalios. Dalis vamzdžių, oro skirstymo dėžė, mechanika yra autentiški.[1]

Vargonai įtraukti į Kultūros vertybių registrą (u. k. 12504)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]