Aliaskinis kiškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lepus othus
Aliaskinis kiškis
Lepus othus
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Amniotai
(Wikispecies-logo.svg Amniota)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Kiškiažvėriai
(Wikispecies-logo.svg Lagomorpha)
Šeima: Kiškiniai
(Wikispecies-logo.svg Leporidae)
Gentis: Kiškiai
(Wikispecies-logo.svg Lepus)
Rūšis: Aliaskinis kiškis
(Wikispecies-logo.svg Lepus othus)
Binomas
Lepus othus
Merriam, 1900

Aliaskinis kiškis, arba tundrinis kiškis (lot. Lepus othus, angl. Alaskan hare) – kiškinių šeimos žinduolis, gyvenantis šiaurinėje ir vakarinėje Aliaskoje bei rytinėse Sibiro teritorijose.

Fizinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aliaskiniai kiškiai yra vieni didžiausių kiškių. Užauga 50–70 cm ilgio, sveria 4–7 kg. Turi labai ilgas užpakalines kojas (apie 20 cm), padedančias judėti sniege. Aliaskiniai kiškiai turi tvirtas kaukoles, stipriai į priekį užsilenkusius priekinius dantis bei stiprias letenas. Ausys gana trumpos – tokiu būdu kiškiai saugo kūno šilumą. Vasarą aliaskinių kiškių viršutinis kailis pilkai rudas, poplaukis – baltas. Žieminis apdaras baltas, tačiau ausų galiukai išlieka juodi visus metus.

Buveinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena uolotuose šlaituose arba aukštumų tundroje. Nemėgsta žemumų. Kartais įsikuria krūmuose, kur lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aliaskinių kiškių patelės per metus išveda vieną vadą. Vadoje paprastai būna 4–8 kiškiukai. Poravimosi sezonas prasideda balandžio–gegužės mėn. Kiškučiai gimsta birželį arba liepą. Gimsta jau apžėlę tamsiu kailiu, atmerktomis akimis. Kiškučiai iškart po gimimo yra aktyvūs, nes patelės juos atsiveda ne olose, o atviruose lizduose.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minta medžių dalimis: gluosnių lapais, daigeliais, žieve ir šaknimis. Taip pat skabo žoles, uogas, gėles. Maisto paprastai ieško vakare.

Priešai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo priešų išsisuka slėpdamiesi. Nuo kai kurių plėšrūnų, tarkim, pelėdų sugeba apsiginti tvirtomis priekinėmis letenomis. Aliaskinius kiškius taip pat gaudo kiti plėšrieji paukščiai, žebenkštys, erniai, lapės ir baltieji lokiai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]