Ali Chamenėjus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sajedas Ali Chamenėjus
pers. آیت الله سید علی خامنهای
Didysis revoliucijos vadas
Ajatola Ali Chamenėjus (2023 m.)
Gimė 1939 m. liepos 15 d. (84 metai)
Iranas Iranas, Mešhedas
Sutuoktinis (-ė) Chodžastė Chameneji
Didysis revoliucijos vadas
Kelintas 2-asis
Ėjo pareigas 1989 m. birželio 4 d. (34 metai)iki dabar
Ankstesnis Didysis ajatola Ruhola Chomeini
Partija Islamiško Irano kūrėjų aljansas
Vikiteka Ali Chamenėjus

Sajedas Ali Hoseinas Chamenėjus (pers. علی حسینی خامنه‌ای = Ali Hoseyni Xāmene’i, g. 1939 m. liepos 15 d.) – Irano religinis ir valstybės veikėjas, ajatola, antrasis aukščiausiasis vadovas, einantis pareigas nuo 1989 m. Anksčiau Chamenėjus ėjo trečiojo Irano prezidento pareigas (1981–1989 m.).

Kaip aukščiausiasis lyderis, Chamenėjus yra galingiausia politinė valdžia Irano Islamo Respublikoje. Jis yra Irano valstybės vadovas, jo ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, gali leisti dekretus ir priimti galutinius sprendimus dėl pagrindinės vyriausybės politikos daugelyje sričių, tokių kaip ekonomika, aplinkosauga, užsienio politika. Kaip aukščiausiasis vadovas, Chamenėjus tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžios institucijas, taip pat kariuomenę ir žiniasklaidą.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Mešhede azerbaidžaniečio[reikalingas šaltinis] ir iš Jezdo kilusios motinos šeimoje. Buvo antras sūnus 8 vaikų šeimoje.

Pradėjo mokytis būdamas ketverių metų. Buvo išsiųstas į Maktabą mokytis Korano.[reikalingas šaltinis] Vėliau mokėsi religinėje seminarijoje, visą gyvenimą studijavo islamą. Studijavo ir vertė arabų bei persų literatūrą.

Islamo revoliucija ir prezidentavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ali Chamenėjus buvo vienas svarbiausių 1979 m. Irano revoliucijos dalyvių, artimas 1979 m. islamo revoliucijos organizatoriaus ajatolos Ruholos Chomeinio bendražygis. Po revoliucijos dirbo krašto apsaugos ministerijoje, buvo Teherano penktadienio maldos vadovas.

1981 m. išrinktas Irano prezidentu, prezidentavo Irako-Irano karo metu. Kovojo su vakarietiškos ir neoliberalizmo ideologijos šalininkais.

1985 m. Ali Chamenėjus perrinktas antrai prezidento kadencijai. 1989 m. mirus ajatolai Ruholai Chomeiniui, Ali Chamenėjus Ekspertų Asamblėjos išrinktas naujuoju šalies vadovu – revoliucijos lyderiu. Šis postas Irane svarbesnis už prezidento.

Vidaus politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ali Chamenėjus tradiciškai laikomas Irano konservatyvaus judėjimo lyderiu. Kartu jis buvo tvirtas mokslo pažangos šalininkas. Vienas pirmųjų islamo dvasininkų, pritarusių kamieninių ląstelių tyrimams ir gydomajam klonavimui. Chamenėjus daug dėmesio skyrė branduolinės energijos plėtrai. Pasak jo, "naftos ir dujų ištekliai nėra beribiai".

Chamenėjus pasisako už spartesnį ekonomikos privatizavimą. 2004 m. buvo peržiūrėtas Irano konstitucijos 44 straipsnis, kuriame nustatyta, kad infrastruktūra turi priklausyti tik valstybei.

Užsienio politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ali Chamenėjus pasisako už Izraelio sunaikinimą ir oponuoja JAV politikai, kurią vadina arogantiška ir imperialistine. Į galimą Vakarų karinį išpuolį Irano revoliucijos lyderis žada atsaką karine jėga.

JAV[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aštri JAV kritika yra neatsiejama visų Chamenėjaus viešų kalbų dalis. Jis kritikuoja Amerikos vadovybę dėl jos imperialistinės politikos Artimuosiuose Rytuose, Izraelio rėmimo ir agresijos prieš Iraką.

Izraelis ir Palestina[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Chamenėjus Izraelį laiko neteisėtu okupaciniu režimu. Remia palestiniečių nenorą pripažinti Izraelį kaip valstybę. Pasak Chamenėjus, "jei kas nors islamo pasaulyje padarys šią klaidą ir oficialiai pripažins šį despotišką režimą, jis ne tik užsitrauks gėdą ir panieką sau, bet ir atliks nenaudingą veiksmą".

Pasak Chamenėjaus, palestiniečių klausimo sprendimo būdas yra "surengti referendumą tarp palestiniečių tautos, visų tų, kurie buvo ištremti iš Palestinos, kurie yra tremtyje Libane, Jordanijoje, Kuveite, Egipte ir kitose arabų valstybėse. Jie turi grįžti į savo tėvynę, į savo namus. Taip pat tie, kurie Palestinoje gyveno iki 1948 m. - musulmonai, krikščionys ir žydai. Tarp jų turėtų būti surengtas referendumas. Jie turės visuotiniame referendume išrinkti Palestiną valdančią tvarką."

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]