Alfa skilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Alfa skilimas
Branduoliniai procesai



Alfa skilimas (arba alfa irimas) – radioaktyvaus skilimo tipas, kurio metu atomo branduolys išspinduliuoja alfa dalelę (identišką helio branduoliui, susidedančią iš dviejų protonų ir dviejų neutronų). Visos šios dalelės skrieja palyginus gana vienodu maždaug 15000 km/s greičiu, atitinkančiu apie 5 MeV kinetinę energija (5% šviesos greičio vakuume). Dėl sąlyginai didelės masės, +2 krūvio ir sąlyginai mažo greičio, alfa dalelės su didele tikimybe sąveikauja su kitais atomais ir praranda energiją, todėl net ir ore tenuskrieja kelis centimetrus.

Skilimo metu skylančio elemento atominis skaičius sumažėja dviem, o masės skaičius – 4, ir pastarasis virsta kitu cheminiu elementu. Pusėjimo trukmė t½ būna įvairi. Alfa prigimtį 1928 m. išaiškino Georgijus Gamovas.[1]

Alfa skilimo pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

, t½ = 4,468 x 109 metų.

, t½ = 1,405 x 1010 metų.

, t½ = 24110 metų.

Čia yra alfa dalelė ().

Didžioji dalis (apie 99 %) Žemėje sukuriamo helio yra požeminių mineralų telkinių, prisotintų urano ir torio, alfa skilimo rezultatas.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. POŽĖLA, Ignas. Fizika: optika ir atomo fizika: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 2003, 218 p. ISBN 9955-09-330-7.