Alexander Wienerberger

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Aleksandras Vinerbergeris (vok. Alexander Wienerberger, 1891 m. gruodžio 8 d. Vienoje[1] – 1955 m. sausio 5 d. Zalcburge[2]) – austrų inžinierius chemikas, 19 m. dirbęs TSRS chemijos įmonėse. Dirbdamas Charkove sukūrė 1932–1933 m. Holodomoro fotografijų seriją, kuri yra masinio bado Ukrainoje įrodymas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandras Vinerbergeris gimė 1891 m. (kituose šaltiniuose klaidingai nurodoma 1898 m.[3]) Austrijos-Vengrijos sostinėje Vienoje, žydo ir čekės šeimoje, bet, pasak dukters, pats save laikė austru ir ateistu.[4]

19101914 m. mokėsi Vienos universiteto Filosofijos fakultete.

Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas į Austrijos-Vengrijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose su rusų armija, 1915 m. pateko į nelaisvę.

1917 m. galėjo persikelti į Maskvą, kur su draugais įkūrė chemijos laboratoriją. 1919 m. rudenį su padirbtais dokumentais per EstijąTarybinės Rusijos bandė bėgti į Austriją, bet Pskove buvo areštuotas ČK agentų. Vinerbergeris buvo nuteistas už šnipinėjimą. Didžiąją 1920-ųjų dalį praleido Lubiankos kalėjime Maskvoje.[5] Kalint jo chemijos įgūdžius įvertino valdžia. Fabrikuose dirbo kaliniai užsieniečiai, Vinerbergeris paskirtas lakų ir dažų gamybos inžinieriumi, vėliau dirbo sprogmenų gamyklose.[6]

1927 m. iširo jo santuoka su Pabaltijo vokiete Josefina Renimoise (Rönimois), kuri kartu su dukra Annemarie ir sūnumi Aleksandru liko Estijoje (vėliau Annemarie emigravo į Austriją).

1928 m. Vinerbergeris pirmąkart po nelaisvės aplankė gimines Vienoje ir susituokė su Lilly Zimmermann, Švechato fabrikanto dukra. Grįžus į Maskvą jam buvo panaikinti apribojimai, tai leido jo žmonai atvykti gyventi į TSRS.[5] 1931 m. šeimoje gimė duktė Margot (valdžia leido žmonai gimdyti Vienoje).[4]

1930-ųjų pradžioje su šeima gyveno Maskvoje, kur dirbo vadovaujantį darbą chemijos gamykloje. 1932 m. išsiųstas į Liubučianų gyvenvietę Maskvos srityje, kur dirbo plastiko gamyklos techniniu direktoriumi, o 1933 m. – į Charkovą panašioms pareigoms.

Fotografiniai 1932–1933 m. bado įrodymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Vinerbergerio nufotografuota alkana mergaitė iš Charkovo – viena iš garsiausių Holodomoro nuotraukų.

Gyvendamas tuometinėje Ukrainos TSR sostinėje Charkove, Vinerbergeris tapo didžiulio bado liudininku, fotografavo šį reiškinį miesto gatvėse, nepaisydamas NKVD arešto grėsmės.[5]

Charkove per badmetį A. Vinerbergeris slapta padarė apie 100 nuotraukų. Jose užfiksuota žmonių eilės prie parduotuvių, išbadėję vaikai, lavonai gatvėse, masinės bado aukų kapavietės. Fotografuojama buvo su vokiška Leica fotokamera, kurią, tikėtina, jam perdavė draugai iš užsienio.[4]

1934 m. išvykdamas į Austriją, Vinerbergeris negatyvus persiuntė diplomatiniu paštu per Austrijos ambasadą. Imtis šios atsargumo priemonės reikalavo Austrijos diplomatai, nes buvo didelė inžinieriaus asmeninių daiktų kratos pasienyje tikimybė, o rastos nuotraukos galėjo kainuoti gyvybę. Grįžęs į Vieną Vinerbergeris perdavė nuotraukas kardinolui Teodorui Innitzeriui, kuris kartu su Tarptautinio tautinių mažumų komiteto generaliniu sekretoriumi Ewald Ammende jas pristatė Tautų Lygai. [4]

1934 m. Tėvynės Frontas Austrijoje išleido Vinerbergerio medžiagą kaip nedidelę brošiūrą pavadinimu „Rusija, kokia ji yra iš tikrųjų“ („Rußland, wie es wirklich ist“), bet be nurodyto autoriaus.[7]

Vinerbergerio fotografijos pirmą kartą tapo prieinamos visuomenei 1935 m., kai Ewald Ammende išleido knygą „Ar Rusija turėtų badauti?“ („Muss Russland Hungern?“), nors saugumo sumetimais nebuvo nurodytas nuotraukų autorius.[8]

Po Anšliuso Vinerbergeris išvengė persekiojimo dėl savo tėvo žydiškos kilmės pareikšdamas, kad šis nebuvo jo biologinis tėvas. Dėl Vinerbergerio žinomumo ir jo ankstesnės antisovietinės veiklos hitlerininkai buvo linkę juo tikėti, nors ir atsisakė priimti į NSDAP.[1] 1939 m. A. Vinerbergeris Austrijoje išleido savo atsiminimų knygą apie gyvenimą Tarybų Sąjungoje, o dvi knygos dalys skirtos Holodomorui.[9] Nuotraukos taip pat buvo įtrauktos į 1942 m. išleistus jo memuarus.[10]

1944 m. Vinerbergeris užėmė karininko ryšininko pareigas Rusijos išvadavimo armijoje. Po karo jam pavyko išvengti perdavimo tarybinei armijai – jis atsidūrė JAV okupacinėje zonoje Zalcburge, kur ir mirė 1955 m.[1]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusų kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ukrainiečių kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitomis kalbomis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Josef Vogl. Alexander Wienerberger – Fotograf des Holodomor. In: Dokumentationsarchiv des österreichischen Widerstandes (Hrsg.), Feindbilder, Wien 2015 (= Jahrbuch 2015), S. 259–272
  2. http://britishphotohistory.ning.com/profiles/blogs/alexander-wienerberger
  3. http://pic.nypl.org/constituents/384944
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 "Це був геноцид": історія британської фотохудожниці, яка ширить пам'ять про Голодомор“. BBC Україна. 2018-11-23. Nuoroda tikrinta 2020-03-07. 
  5. 5,0 5,1 5,2 „«Рискуя попасть в застенки НКВД, мой прадед фотографировал жертв Голодомора»“. Факты. 2018-02-14. Nuoroda tikrinta 2020-03-07. 
  6. „Александр Вінербергер у спогадах доньки“. Меморіал жертв Голодомору. 2016-02-07. Suarchyvuotas originalas 2019-04-28. Nuoroda tikrinta 2018-11-23. 
  7. Rußland, wie es wirklich ist!, hrsg. v. der Vaterländischen Front, für den Inhalt verantwortlich: Dr. Ferdinand Krawiec, Wien 1934, 16 S.
  8. Dr. Ewald Ammende, Muß Rußland hungern? Menschen- und Völkerschicksale in der Sowjetunion, Wien 1935, XXIII, 355 Seiten. Mit 22 Abb
  9. Alexander Wienerberger, Hart auf hart. 15 Jahre Ingenieur in Sowjetrußland. Ein Tatsachenbericht, Salzburg 1939
  10. Alexander Wienerberger, Um eine Fuhre Salz im GPU-Keller. Erlebnisse eines deutschen Ingenieurs in Sowjetrussland, mit Zeichnungen von Günther Büsemeyer, Gütersloh [1942], 32 S.