Afrikanai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką


Afrikanai
Gyventojų skaičius ~3,4 mln.
Populiacija šalyse Pietų Afrikos Respublika Pietų Afrikos Respublika:
2,5-3 mln.

Namibija Namibija:
60-100 tūkst.
Jungtinė Karalystė Jungtinė Karalystė:
?
Nyderlandai Nyderlandai:
?
Naujoji Zelandija Naujoji Zelandija:
?

Kalba (-os) afrikanų
Religijos protestantai
Giminingos etninės grupės olandai, flamandai, fryzai, vokiečiai ir kt.

Afrikanai (būrai, afrikaneriai; Afrikaaner) – Pietų Afrikos Respublikos baltųjų tauta, kalbanti afrikanų (būrų) kalba (afrikansas). Taip pat gyvena Zimbabvėje, Zambijoje, Namibijoje, Argentinoje, Nyderlanduose, JAV bei kitose Vakarų šalyse.

Iš viso pasaulyje yra apie 4 mln. afrikanerių, iš kurių apie 2,5 mln. gyvena Pietų Afrikos Respublikoje (čia jie sudaro apie 60 proc. baltųjų gyventojų). Kalba germanų kalbų grupei priklausančia afrikanų kalba, dar žinomą afrikanso (afrikaans) pavadinimu. Afrikanai išpažįsta protestantizmą – dominuojanti atšaka kalvinizmas, yra ir liuteronų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Romatiškas paveikslas vaizduojantis kolonistų atvykimą.

Afrikanai yra kilę iš Šiaurės vakarų Europos kolonistų, daugiausia olandų, kurie atvyko į Kapo koloniją, kai ją 1652-1795 m. valdė Nyderlandų Ost Indijos Kompanija (Verenigde Oostindische Compagnie arba VOC). Olandų kolonistai, vadinami būrais (pažodžiui - 'valstiečiai'), ėmė kurtis retai gyvenamose teritorijose palei Gerosios vilties kyšulį. Nors pirmieji kolonistai atvyko daugiausia iš Nyderlandų, jų gretas greitai papildė Prancūzijos ir Vokietijos religiniai pabėgėliai, kurie perėmė olandų kalbą. Taigi afrikanų pagrindą sudarė Nyderlandų kalvinistai flamandai, o taip pat vokiečiai, fryzai, prancūzų hugenotai ir valonai. 1788 m. Nyderlandams užleidus Kapo koloniją britams būrai neteko Nyderlandų pilietybės. Praradus kontaktą su Nyderlandais kolonistų kultūra bei kalba ėmė vystytis atskirai, kiek įtakojama vietos kultūrų ir susiformavo būrų arba afrikanerių etninė grupė. Dėl izoliacijos bei vokiečių, prancūzų ir anglų kalbų poveikio ėmė formuotis atskira afrikanų kalba. Ši kalba buvo žinoma kaip Kapo olandų kalbos dialektas, o jau nuo XIX amžiaus ji jau tapo visiškai susiformavusia atskira kalba. Į afrikanų tautą įsiliejo taip pat iš kitų Europos šalių (daugiausia iš Skandinavijos ir Britų salų) atsikėlę kolonistai.

1652 m. įkuriant koloniją norėta sukurti nedidelę atsargų papildymo stotį Nyderlandų Ost Indijos kompanijai, tačiau kolonistų skaičius didėjo ir kolonija išsiplėtė. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje koloniją užėmė britai.

Tarp 1830-ųjų bei 1840-ųjų apie 12000 afrikanų, dėl britų kolonijinės administracijos vykdomos nepalankios politikos, anglikonų bažnyčios veiklos, nesiliaujančių pasienio karų su vietinėmis gentimis ir žemės trūkumo paliko Keiptauno apylinkes ir patraukė į Pietų Afrikos gilumą – šiaurės rytus, kur įkūrė dvi valstybes: Oranžiją bei Transvalį. Laikinai egzistavo dar ir Natalis, kurį britai greit užėmė. Klaidingai manoma, jog dauguma afrikanų turėjo vergus. Priešingai, nei Kapo olandai, kurie nemigravo į šiaurės rytus, jų neturėjo. Nepaisant to, didelį būrų nepasitenkinimą sukėlė britų administracijos 1828 metais išleistas aktas, garantavęs spalvotųjų ir baltųjų lygybę, kas prieštaravo afrikanerių įsitikinimams.

Didžiosios migracijos metu vyko dažni susidūrimai tarp būrų kolonistų bei vietinių afrikiečių genčių, dažniausiai su zulusų gentimi. Žymiausis susidūrimas įvyko 1838 m. gruodžio 16 d. dieną, kuomet būrų vado Adries Pretorius vadovaujami kolonistai Kruvinosios Upės mūšyje sumušė zulusų pajėgas. Žuvo daugiau nei 3000 zulusų, tuo tarpu nežuvo nei vienas kolonistas. Todėl atsivėrė kelias link Drakensbergo ir Transvalio.

Būrams įkūrus savo valstybes, greitai buvo susidurta su augančiais Britanijos interesais Pietų Afrikoje. Britus viliojo dideli deimantų ir aukso klodai, slūgsantys Transvalio bei Oranžijos respublikose. Konfliktą aštrino ir tai, jog ne afrikanų kilmės kolonistai, daugiausia britai, negavo pilietybės ir buvo diskriminuojami. Todėl prasidėjo pirmasis 18801881, o vėliau kilo ir antrasis 18981902 anglų – būrų karai. 1902 metais Didžiosios Britanijos pajėgos nugalėjo būrus ir afrikanų respublikos buvo aneksuotos. Karo metu britai sukūrė didelį koncentracijos stovyklų tinklą, kur sunkiomis sąlygomis buvo įkalinti afrikanai.

1910 metais buvo įkurta Pietų Afrikos Sąjunga, kuri paaštrino nesutarimus tarp afrikanų ir išeivių iš Britanijos. Be to, daugumą sudarantys juodaodžiai buvo stipriai diskriminuojami. Jie buvo įkurdinamui tam tikrose, tik jiems skirtose vietose: prie miestų esančiose specialiose teritorijose ir jiems skirtose rezervacijose – bantustanuose. Iki 1994 metų galiojo apartheido (Aparttheid) sistema, įteisinta 1948 metais.

Šiuo metų kai kurie liberalių pažiūrų afrikanai siūlo atmesti terminą „afrikaneris“ kaip sietiną su rasistine praeitimi.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Afrikanai yra gana religingi, tradiciškai užsiima ūkininkavimu. Kai kuriose šeimose dar yra išlikę patriarchato bei puritonizmo elementų. Gyvena vienkiemiuose (fermose) bei miestuose.

Žodis afrikaneris reiškia 'afrikietis'. Kolonistai save laikė vietiniais afrikiečiais, tuo skirdami save nuo kitų baltųjų. Pirmą kartą žodis „afrikaneris“ paminėtas 1707 metais, tačiau iki antrojo Anglų – Būrų karo, 18981902, nebuvo dažnai vartojamas. Vėliau šis terminas buvo naudojamas siekiant atskirti žmones vartojusius afrikanų bei anglų kalbas. Prieš įsigalint šiam terminui, afrikanų kalba kalbantys gyventojai buvo vadinami įvairiais vardais: būrai, pusiau sėsliais – keliaujančiais būrais (trekboers), Kapo olandais, gyvenančiais vakaruose. Afrikanai, kurie nuo XIX amžiaus pirmosios pusės migravo į dabartinės PAR gilumą buvo vadinami vūrtrekeriais (voortrekkers).

Afrikanų kultūrinis atgimimas prasidėjo nuo 1961 metų, kai tų metų rinkimus laimėjo afrikanų Nacionalinė Partija, tuometinė Pietų Afrikos Sąjunga išstojo iš Tautų Sandraugos ir tapo respublika. Tuo metu afrikanų kalba buvo paskelbta valstybine kalba, pradėta mokyti mokyklose, buvo atidaryta daug afrikanų mokyklų, suklestėjo kultūrinis gyvenimas.

ŽIV paplitimas tarp afrikanų kur kas mažesnis, nusikaltimų būrai taip pat daro kur kas mažiau už juodaodžių tautas Pietų Afrikoje. Tam įtakos turėjo ir apartheidas. Būrai vertina savo tautinį identitetą ir siekia jį išsaugoti. Neseniai buvo bandoma sutapatinti afrikanus ir afrikansu kalbančius Kapo spalvotuosius į vieną grupę – afrikanerius, tačiau dėl abiejų kultūrų skirtumo to pasiekti nepavyko.[reikalingas šaltinis]

Diskriminacija[taisyti | redaguoti kodą]

Po to, kai į valdžią Pietų Afrikoje atėjo juodaodžiai, afrikanai vėl neteko galios, imta naikinti jų kalbos įtaka – afrikanų kalba pavadinti ir afrikanų įkurti miestai pervadinami angliškais pavadinimais, griaunamos būrų didvyrių skulptūros, afrikanų kalbą stengiamasi naikinti iki vien šeimose vartojamos kalbos statuso, anglų kalbą padarant lingua franca tarp visų Pietų Afrikos tautų. Prieš afrikanus padaroma daug nusikaltimų, ypač žmogžudysčių ir išprievartavimų, jų dažnis kur kas didesnis nei prieš kitus gyventojus(1, 2). Pasak afrikanų kultūrinių organizacijų, afrikanų fermeriai yra pasaulio žmonių grupė, kuriems tikimybė žūti taikos metu yra didžiausia. Dabar diskriminacija vykdoma ir valstybiniu mastu – apribotas procentas baltųjų (kurių daugumą Pietų Afrikoje sudaro afrikanai), kuriuos leidžiama priimti kiekvienam universitetui, taip sukuriant didelį kiekį bedarbių jaunų afrikanų ir atiduodant šias universitetų vietas ne tokiems gabiems juodaodžiams, kurių mokymosi rezultatai kur kas prastesni. Iš tradiciškai afrikanų kontroliuojamų verslų renkami dideli mokesčiai, kurie vėliau paskirstomi juodaodžių rajonų patogumui didinti.[reikalingas šaltinis] Anglų kilmės Pietų Afrikos gyventojai emigruoja iš šalies atgal į savo istorinę tėvynę, tuo tarpu afrikanai savo tėvyne laiko Pietų Afriką.

Perspektyvos[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl to, kad afrikanai niekur nesudaro tikros gyventojų daugumos, skirtingai nei kitos PAR tautos, jų kultūros išlikimo perspektyvos dėl šios diskriminacijos yra miglotos, jau ir dabar afrikanų kalba nebeįsisavina naujų terminų, ima vyrauti nuomonė, kad neva išlaikyti kalbą 4 milijonams žmonių (tiek yra afrikanų) yra per brangu. Kai kurie afrikanai siekia panaudoti savo santaupas, kad bendrai išsipirktų tam tikras gyventi netinkamas dykumas Šiaurės Kape, kur galėtų pastatyti miestus ir sukurti afrikanų daugumą. Taip buvo sukurtas Oranijos miestas. Planuojama įkurti afrikanų valstybė vadintųsi Volkštatu. Tačiau net ir nemažai afrikanų šiuos planus laiko pernelyg utopiniais. Tuo tarpu vyriausybė, nors ir kol kas nekovodama su tuo jėga, bando politinėmis priemonėmis kuo labiau apriboti šiuos planus (pvz., Oranijos savivaldybę bandoma sujungti su greta esančių juodaodžių miestų savivaldybėmis, šitaip praturtėjęs išsilavinusių afrikanų miestas savo mokesčiais turėtų išlaikyti ir skurdžius aplinkinius miestus). Bandoma Volkštato idėją paskelbti rasistine, nepaisant to, kad ji susieta tik su tauta, o ne rase.