ATLAS

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Logotipas.
Dalis ATLAS detektoriaus (miuonų detektoriai, 2007 m. vasaris).

ATLAS (A Toroidal LHC AparatuS, liet. Toroidinis LHC aparatas) – vienas iš šešių eksperimentų ir dalelių detektorių, montuojamų Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve, CERN centre. Šiuo metu apie 1900[1] žmonės iš 164[1] įstaigų įvairiapusiškai prisideda prie detektoriaus statymo. Baigtas ATLAS bus 46 metrų ilgio ir 25 metrų skersmens, svers apie 7000 tonų[2]. Konstravimą ketinama baigti 2008 m. viduryje. Eksperimentas skirtas tirti reiškiniams, susijusiems su masyviomis dalelėmis.

Tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas iš svarbiausių ATLAS tikslų yra atrasti ir ištirti Higso bozoną[3]. Higso bozonas gali būti aptiktas pagal daleles, į kurias jis suskiltų. Šios dalelės atradimas išspręstų vieną didžiausių standartinio modelio klausimų: kokia yra elementariųjų dalelių masės prigimtis ir kodėl jų masės skiriasi.

Taip pat šiuo eksperimentu bus mėginama išsiaiškinti, ar kvarkai susideda iš dar mažesnių dalelių[4]. Branduolinėje fizikoje skirtingos masės cheminiai elementai, turintys tas pačias savybes, vadinami izotopais. Masių skirtumas aiškinamas pažvelgus į jų vidinę struktūrą, t. y. kiekvienas jų turi skirtingą skaičių neutronų. Panašiai yra ir su kvarkais: kai kurie turi tas pačias savybes, tačiau jų masės skiriasi. Tad ir mėginama išsiaiškinti, ar kvarkai susideda iš mažesnių dalių.

Sprendžiant standartinio modelio problemas ir siekiant sukurti Didžiąją suvienytą teoriją, buvo iškelta daug įvairių teorijų, pavyzdžiui, supersimetrija. Ši teorija teigia, jog kiekviena aptinkama dalelė turi masyvų „šešėlinį“ partnerį. Tačiau iki šiol jokiais eksperimentais nepavyko rasti šių supersimetrinių dalelių. Teigiama, jog ATLAS detektorius galės aptikti tokio tipo daleles (pvz., skvarkus ar neutraliną, kuris, manoma, sudaro tamsiąją materiją)[5].

Taip pat detektoriumi bus tiriama CP pažeidimo teorija, sunkiųjų jonų susidūrimai, siekiama tiksliau išmatuoti šiuo metų žinomų dalelių savybes.

Pagal kai kurias teorijas (jei visata susideda iš daugelio papildomų dimensijų), LHC greitintuvu gali būti sukurtos mikroskopinės juodosios skylės[6]. Pastarosios dėl Hokingo spinduliavimo suirtų, paskleisdamos po vienodą kiekį visų standartinio modelio elementariųjų dalelių[7]. Tai paliktų žymų pėdsaką ATLAS detektoriuje.

ATLAS detektoriaus toroidiniai magnetai (2006 m. lapkritis.

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pačiame detektoriaus viduryje yra vamzdis, kuriuo bus nukreipti greitinamų dalelių srautai. Šie srautai į detektorių pateks iš skirtingų pusių ir susidurs pačiame jo viduryje. Vamzdį supa pėdsakų detektorius, sudarytas iš silicio strypelių. Šis detektorius gali tiksliai nustatyti dalių, turinčių krūvį, trajektorijas. Pėdsakų detektorius susideda iš taškinių ir juostelinių detektorių. Visa tai supa didelis solenoidas, viduryje kuriantis stiprų magnetinį lauką. Aplinkui šį solenoidą sumontuotas elektromagnetinis kalorimetras, galintis suskaičiuoti elektronų, pozitronų, fotonų energijas, ir hadronų kalorimetras, tam tikru būdu skaičiuojantis hadronų energiją. Viską supa miuonų detektorius.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 ATLAS Fact Sheet 6a Archyvuota kopija 2007-10-31 iš Wayback Machine projekto.
  2. ATLAS Fact Sheet 1a Archyvuota kopija 2007-10-31 iš Wayback Machine projekto.
  3. atlas.ch – Physics with ATLAS: The Higgs Particle Archyvuota kopija 2015-06-17 iš Wayback Machine projekto.
  4. atlas.ch – What is Flavor? Archyvuota kopija 2015-06-17 iš Wayback Machine projekto.
  5. atlas.ch – Supersymmetry Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  6. C. M. Harris, M. J. Palmer, M. A. Parker, P. Richardson, A. Sabetfakhri ir B. R. Webber (2005). Exploring higher dimensional black holes at the Large Hadron Collider. Journal of High Energy Physics 5: 053.
  7. J. Tanaka, T. Yamamura, S. Asai, J. Kanzaki (2005). Study of Black Holes with the ATLAS detector at the LHC[neveikianti nuoroda]. The European Physical Journal C 41 (s2): 19-33.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka