Kazio Varnelio namai-muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kazio Varnelio namai-muziejusLietuvos nacionalinio muziejaus filialas Vilniuje. Adresas Didžioji g. 26. Muziejus įkurtas išeivijos dailininko Kazio Varnelio kolekcijos pagrindu. 2003 m. jis tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu. Muziejaus lankymas nemokamas, iš anksto susitarus.

Kolekcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kazys Varnelis žinomas ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip kolekcininkas, bibliofilas. Dar būdamas studentu, jis keliavo po Žemaitiją ir rinko liaudies meno dirbinius, juos fotografavo bei piešė. Karo metais dirbant Bažnytinės dailės muziejaus direktoriumi Kaune, K. Varnelis įgijo ir daugiau būsimam kolekcininkui reikalingos patirties.

Gyvendamas Vakarų Europoje ir JAV, jis nuolat domėjosi aukcionuose vykusiomis varžytinėmis. Nemažai profesionalaus meno kūrinių įsigijo Frankfurto, Paryžiaus, Vienos bei kitų miestų aukcionuose.

Kolekciją sudaro įvairūs rinkiniai: senoji grafika, tapyba, skulptūra, renesanso bei vėlesnių epochų baldai, Rytų meno kolekcija, žemėlapiai, bibliofilinių leidinių bei senosios lituanistikos rinkinių biblioteka.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1998 m. K. Varnelis grįžo į Lietuvą, atsiveždamas savo kolekciją. Jos pagrindu Vilniuje buvo įsteigtas Kazio Varnelio muziejus. 2003 m. jo kolekcijai suteiktas nacionalinis statusas, jis tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu „Kazio Varnelio namai-muziejus“.

Muziejaus pastatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Kazio Varnelio namai-muziejus" įsikūręs Didžiojoje gatvėje, vienuose iš seniausių Rotušės aikštėje išlikusių mūrinių pastatų – Mažosios gildijos ir Masalskio namuose.

Mažosios gildijos namas ilgą laiką priklausė pirklių Mamoničių giminei, nuo 1608 m. – Vilniaus miesto pirklių brolijai. Pastate buvo prekių sandėliai, amatininkų dirbtuvėlės, užeigos. 1828 m. įsikūrė „Žalioji vaistinė“. Pastatas buvo ne kartą rekonstruojamas, pristatomos papildomos patalpos. 1944 metais gerokai nukentėjo, 1957 m. atstatytas, čia ilgą laiką veikė neišvaizdi audinių parduotuvė, buvo įrengti butai.

Greta esantis, vadinamas Masalskio namas stovi XVI a. susiformavusiame kvartale, 1645 m. priklausė Masalskių giminei, vėliau atiteko Tšeckiams, Čechavičiams, priklausė kitiems savininkams. Gerokai nukentėjo per didijį Vilniaus gaisrą 1749 m. Ilgainiui čia taip pat veikė parduotuvėlės, buvo įrengti butai.

Nuo 1985-ųjų metų buvo vykdoma šių dviejų pastatų rekonstrukcija, o 1993 m. Vilniaus miesto taryba nutarė skirti juos Kazio Varnelio muziejaus įkūrimui.

Ekspozicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šio muziejaus ekspozicija išdėstyta nedidelėse salėse, kuriose gausu senosios gotikinės architektūros detalių, suformuotos istorinės grafikos ir Vakarų Europos skulptūros ekspozicijos. Jas papildo renesansinių, barokinių baldų ansambliai ir K. Varnelio abstrakcijos.

Grafika ir kartografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grafikos rinkinius galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmąją sudaro Lietuvos ir Lenkijos valdovų, didikų istoriniai portretai. Tai originali ir ikonografijai ypač svarbi XVII–XVIII a. grafika. Kita grupė – didžiųjų Vakarų Europos grafikos meistrų kūriniai: A. Diurerio graviūra „Šv. Eustachijus“, didžiojo ispano Francisco Goya, žymiausio XVIII a. italų grafiko Giovanni Battista Piranesio šedevrai. Išsiskiria raižinių ciklas, vaizduojantis užfiksuotus istorinius lietuvių mūšius su švedais, bei Jonušo Radvilos kariuomenės artilerijos kapitono Kristupo Eigirdo sudaryti mūšių su kazokais planai.

Įspūdingą senosios kartografijos kolekciją sudaro apie 150 žemėlapių, kuriuos sukūrė garsiausi Europos meistrai. Čia surinkti bene visi svarbiausieji Lietuvos kartografijos raidą iliustruojantys senieji Lietuvos žemėlapiai – tokie, kaip Marco Beneventano 1507 m. Vidurio Europos žemėlapis. Lankytojų dėmesį patraukia subtiliai nuspalvintas vadinamasis didysis Radvilos žemėlapis.

Tapyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tapybos kolekcijoje vykusiai parinkti kūriniai, atspindintys renesanso, baroko, neoklasicizmo stilių tendencijas, aliejinės tapybos raidą Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Eksponuojami portretai, peizažai, žanrinė ir religinio turinio tapyba. Eksponuojami du žymiajam Vilniaus tapytojui Jonui Rustemui (1762–1835) priskiriami portretai, perteikiantys XIX a. pradžios romantizmo dvasią.

Skulptūra ir keramika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skulptūros kolekcijoje išsiskiria du rinkiniai, kuriuos sudaro marmuro biustai ir bronzos liejiniai, daugiausia sukurti XVIII–XIX a. prancūzų ir anglų skulptorių. Bronzos kolekcijoje vyrauja XIX a. žanrinių kompozicijų pavyzdžiai, secesijos periodo skulptūros, Paryžiaus salonui būdingi kūriniai.

Keramikos rinkinyje išskirtinę vietą užima italų majolikos kolekcija, kurią sudaro profesionalų ir liaudies meistrų kūriniai. XVIII–XIX a. Europos porceliano rinkinyje išsiskiria žanrinės rokoko ir neoklasicizmo stilių statulėlės.

Rytų meno kolekcija ir istoriniai baldai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Derinami taikliai parinkti įvairių epochų bei įvairia technika sukurti darbai: japonų Ukiyo mokyklos spalvoti medžio raižiniai, tapyba ant ryžių popieriaus ir šilko, japonų kaligrafija, porcelianas, bronziniai indai. Įspūdingiausias šioje kolekcijoje yra Budos šventę vaizduojantis nuspalvintas XIV a. medžio raižinys.

Turtingas baldų rinkinys kryptingai sudarytas iš autentiškų baldų, nuosekliai atspindinčių skirtingas epochas bei stilius nuo renesanso iki XX a. modernizmo. Mažosios gildijos interjeruose – autentiškoje istorinėje aplinkoje eksponuojama viena didžiausių Lietuvoje italų renesanso baldų kolekcija ne tik pristato to laiko baldų stilių, bet ir sukuria charakteringą istorinį ansamblį.

Biblioteka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neatsiejama kolekcijos dalis – beveik 7 tūkstančių tomų biblioteka. Ji buvo formuojama kartu su senosios dailės rinkiniais ir sutapo su paties K. Varnelio kūrybos raida. Todėl didesniąją jos dalį sudaro meno albumai, dailės ir architektūros istorijos studijos. Yra knygų, įeinančių į pasaulio gražiausiųjų knygų „aukso fondą“. Jo sukaupta vertinga knygotyrinė literatūra: leidiniai apie bibliofiliją, kolekcionavimą, knygos istoriją.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]