Žvalgybos orlaivis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Rumpler Taube“ kyla
Karališkųjų oro pajėgų 541-osios eskadrilės „Supermarine Spitfire PR Mark XI“. Po fiuzeliažu matosi fotoaparatų angos
„Lockheed U-2“

Žvalgybos orlaivisorlaivis, naudojamas stebėti žemę ir rinkti informaciją iš oro. Žvalgybos orlaiviai naudojami tiek civiliniais (kartografijos, geologinių tyrimų, mokslo, saugumo, taip pat eismo, žvejybos plotų bei pasienio stebėjimo ir kt.) [1], tiek kariniais tikslais (priešo ginkluotųjų pajėgų judėjimui sekti, objektams stebėti ir kt.).

Kariniai žvalgybos orlaiviai paprastai būna neginkluoti. Jiems nebūtina pasižymėti geru veiksnumu ar nematomumu. Tai netgi gali būti perdaryti civiliniai lėktuvai, užmaskuoti, kad nesukeltų įtarimo. Techniniu požiūriu, žvalgybos orlaiviu gali būti bet koks orlaivis, gebantis skraidyti ir rinkti (dinamiškai arba naudojant jutiklius bei įrašymo įrangą) vaizdinę informaciją arba elektroninius signalus.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Oro žvalgyba prasidėjo netrukus po to, kai buvo išrasti oro balionai. Pirmieji tyrimai šioje srityje ir pirmosios žvalgybos iš oro užduotys buvo atliktos po Prancūzijos revoliucijos oro balionu „l'Entreprenant“. Šis balionas buvo panaudotas 1794 m. Fleriuso mūšyje.

Pirmasis sparnuoto žvalgybos orlaivio skrydis kovos sąlygomis įvyko Balkanų karuose: 1912 m. spalio 5 d. žvalgybos orlaivį paleido graikai [2], spalio 16 d. – bulgarai. [3]

Vienas pirmųjų žvalgybai panaudotų orlaivių buvo „Rumpler Taube“ Pirmajame pasauliniame kare. Fotografijos įrangą gabenantis lėktuvas skrido 400 m aukštyje ir turėjo permatomus sparnus, todėl buvo sunkiai pastebimas nuo žemės. Vokiečiai šį orlaivį panaudojo 1914 m. Tanenbergo mūšyje Rusijos pajėgoms stebėti. [4]

Prieš Antrąjį pasaulinį karą aerofotožvalgybai dažniausiai buvo naudojami perdaryti bombonešiai, nes tai buvo vieninteliai orlaiviai, gebantys nuskristi žvalgybai reikiamus didelius atstumus. Šiuose bombonešiuose būdavo paliekama gynybinė ginkluotė apsiginti nuo naikintuvų.

1939 m. buvo pasiūlyta žvalgybai iš oro naudoti greitus, lengvus ir sunkiau pastebimus orlaivius, todėl Antrojo pasaulinio karo metais fotožvalgybai imta naudoti naikintuvus, pvz., birtųSpitfire[5] bei „Mosquito[6] ir amerikiečiųP-38 Lightning[7] bei „P-51 Mustang“. [8] Iš šių lėktuvų būdavo išmontuojama ginkluotė ir jie būdavo nudažomi maskuojančiomis dangaus spalvomis. Neretai būdavo keičiami ir jų varikliai, siekiant geresnių rezultatų labai dideliame aukštyje (aukščiau nei 12 km). Taip pat imta naudoti šildymo sistemas, kad fotografai galėtų dirbti tokiame aukštyje. Karo metais vien JK kasdien atlikdavo daugiau nei 100 skrydžių ir padarydavo maždaug 50 000 nuotraukų. Analogišką veiklą vystė ir kitos šalys.

Iškart po Antrojo pasaulinio karo didelio nuotolio žvalgybai iš oro vėl imta naudoti perdarytus bombonešius, tik jau su reaktyviniais varikliais – tai suteikė galimybę skraidyti greičiau ir didesniame aukštyje nei anksčiau (pvz., „English Electric Canberra“ ir jo amerikietiška modifikacija „Martin B-57“.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje JAV buvo pagamintas pirmasis specializuotas reaktyvinis slaptas žvalgybos lėktuvas „Lockheed U-2“. Šie orlaiviai buvo skirti skrydžiams virš Sovietų Sąjungos teritorijos ir išliko paslaptyje, kol vienas jų 1960 m. buvo numuštas Sovietų Sąjungoje ir sukėlė vadinamąją U-2 krizę. Modifikuotos U-2 versijos buvo naudojamos iki 2007 m., bet jų galimybės ir operacijos tebėra įslaptintos. XX a. 7-ajame dešimtmetyje taip pat buvo sukonstruotas greičiausias pilotuojamas reaktyvinis lėktuvas „SR-71 Blackbird“, bet, pradėjus naudoti žvalgybos palydovus, dėmesys fotožvalgybai sumenko.

Kitas nuo Antrojo pasaulinio karo naudojamų žvalgybos orlaivių tipas yra jūrų patruliavimo orlaiviai. Tai paprastai dideli ir lėti orlaiviai, galintys ilgai išbūti ore, aprūpinti įvairiais jutikliais ir elektronine įranga. Šių orlaivių pavyzdžiai yra „Avro Shackleton“, „Hawker-Siddeley Nimrod“, „Breguet Atlantique“, „Tupolev Tu-95“, ir „Lockheed“ korporacijos „P-2 Neptune“ bei vėlesnis „P-3 Orion“.

Šiuolaikinis naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Žvalgybos orlaivio „Mirage III R“ fotoaparato skyrius

Pastaruoju metu daugelyje šalių, tarp jų Izraelyje, JK, JAV, Kinijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Pakistane ir Indijoje, imta naudoti bepiločius nuotoliniu būdu valdomus žvalgybos orlaivius. Nuolat kuriami nauji žvalgybos orlaiviai, pvz., į U-2 panašus aukštybinis reaktyvinis lėktuvas „RQ-4 Global Hawk“ ir mažesnis vidutinio skrydžio aukščio „MQ-1 Predator“. „Schweizer Aircraft Corporation“ kuria nuotoliniu būdu pilotuojamus lengvuosius sraigtasparnius.

Daugelio valstybių karinės oro pajėgos neturi specializuotų žvalgybos lėktuvų, bet diegia žvalgybos įrangą kovos ir transporto orlaiviuose.

Dar vienas šiuo metu naudojamas žvalgybos orlaivių tipas yra elektroninės žvalgybos orlaivis, skirtas rinkti elektroninę informaciją, pvz., kompanijos „Beech Aircraft“ lėktuvas „Beechcraft C-12 Huron“ ir kompanijos „Boeing“ lėktuvas „RC-135 Rivet Joint“.

Kuriami ne tik bepiločiai orlaiviai, bet ir plėtojama mintis, kad naudojant lengvus jutiklius bei ryšių įrangą, papildomą žvalgybos funkciją gali atlikti bet kuris kovos lėktuvas. Šios idėjos įgyvendinamos kuriant universalius naikintuvus, pvz., „F-35 Joint Strike Fighter“.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. David Malin, Donald L. Light „Aerial Photography“
  2. Hellenic Air Force History
  3. „Bulgaria Commemorates Aviation First Steps“, Sofia News Agency, 2004 m. spalio 16 d.
  4. Cimbat Air Museum WWI German Rumpler-Taube
  5. National Museum of the US Air Force Supermarine Spitfire PR.XI
  6. Royal Air Force De Havilland Mosquito
  7. National Museum of the US Air Force Lockheed P-38
  8. National Museum of the US Air Force North American P-51D Mustang