Suomijos pilietinis karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pilietinio karo metu apgriautas Tamperės miestas
Paradas Helsinkyje 1918 m.

Suomijos pilietinis karas - 1918 m. sausio 27 - gegužės 5 d., netrukus po Suomijos nepriklausomybės paskelbimo, vykęs ginkluotas konfliktas tarp Suomijos socialistų ir nepriklausomybę palaikiusių politinių grupių. Pilietinio karo priežastimis buvo vidiniai Suomijos visuomenės prieštaravimai bei revoliuciniai įvykiai Rusijoje, kurios autonomine dalimi Suomija buvo iki nepriklausomybės paskelbimo. Carui ir atsisakius Rusijos imperijos ir Suomijos didžiosios kunigaikštystės sosto po 1917 m. Vasario revoliucijos Suomijoje prasidėjo konstitucinė krizė. Pirmojo pasaulinio karo sukelta maisto produktų krizė kartu su Rusijos bolševikų propaganda radikalizavo ir militarizavo darbininkų judėjimą.

1918 m. sausio mėn. socialistai pabandė įvykdyti perversmą. Revoliucijos metu pietinėje Suomijos dalyje darbininkija paskelbė Suomijos socialistinę liaudies respubliką, tačiau šiaurinėje šalies dalyje įsitvirtino buržuazinės jėgos. Po to, kai buržuazinėms "baltųjų " pajėgoms, kurioms vadovavo Carl Gustaf Emil Mannerheim, pavyko geriau nei raudoniesiems parengti savo kovinius būrius karui, "baltieji" kovo viduryje pradėjo puolimą ir po sunkių kovų užėmė Tamperę. Į pietus taip pat pajudėjo vokiečių karinės pajėgos, kurios atėjo baltiesioms į pagalbą. Balandžio pabaigoje užėmus Vyborgą iki gegužės pradžios pasidavė paskutiniai sukilėliai. Švedija liko neutrali, o Rusija atitraukė savo armiją. Nugalėjusių "baltųjų" vadai valdė šalį kitus du dešimtmečius. Per karą žuvo apie 37 tūkst. žmonių, dauguma įkalinimo stovyklose nuo gripo ir kitų ligų.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karinio konflikto Suomijoje pagrindas buvo stiprėjantys visuomeniniai prieštaravimai, kurie nebuvo sprendžiami reformomis. Ypač veikiant įvykiams Rusijoje visuomenė radikalizavosi, kūrėsi ginkluotos grupės. Prie to prisidėjo Pirmojo pasaulinio karo metu prasidėjęs maisto trūkumas, kuris padidino darbininkijos bruzdėjimus.

Visuomeniniai prieštaravimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos imperijai autonomijos teisėmis gyvavusioje Suomijos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIX a. vyko dideli ūkiniai ir visuomeniniai pasikeitimai. Industrializacija ir gyventojų skaičiaus augimas susilpnino luominę visuomenės struktūrą ir sukūrė naujus visuomenės sluoksnius, ypač miestuose. Buržuazijos dominuojamas nacionalinis romantinis judėjimas kėlė suomių nacionalinę savimonę per plačių gyventojų sluoksnių švietimą, tačiau nesiekė struktūrinių visuomenės pokyčių. Miestų darbininkų klasė priėmė socializmo idealus, 1899 m. buvo įkurta Suomijos darbininkų partija, kuri 1903 m. pervadinta į Suomijos socialdemokratų partiją.

1906 m. senąjį luominį parlamentą pakeitė demokratiškai išrinktas parlamentas, kuriame socialdemokratai gavo 80 vietų iš 200. Šios reformos nesumažino visuomenės įtampų. Svarbiausi socialinių reformų įstatymai nebuvo ratifikuojami caro. Savivaldos lygmenyje miestų tarybas rinkti galėjo tik mokesčių mokėtojai, todėl vargingesni gyventojų sluoksniai neturėjo jose jokios įtakos.