Žeimenos geležinkelio stotelė

Koordinatės: 55°05′01″š. pl. 25°55′47″r. ilg. / 55.0835°š. pl. 25.9296°r. ilg. / 55.0835; 25.9296
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Žeimenos GS)

55°05′01″š. pl. 25°55′47″r. ilg. / 55.0835°š. pl. 25.9296°r. ilg. / 55.0835; 25.9296

  Žeimenos geležinkelio stotelė
Geležinkelio stotelė 2019 m.
Adresas Jaunadaris
Atidaryta apie 1870 m.
Aptarnaujanti įmonė AB „Lietuvos geležinkeliai“
Žemėlapiai Retromap.ru
Nuotraukos Railwayz.info
Aplinkinės stotys ir stotelės
km
TURMANTAS
UTENA
Pakretuonė
14,8
ŠVENČIONĖLIAI
10,0
Žeimena
7,6
Pažeimenė
9,0
PABRADĖ
NAUJOJI VILNIA

Žeimenos geležinkelio stotelė – keleivinių traukinių sustojimo vieta Švenčionių rajono savivaldybėje, prie Vilniaus–Turmanto geležinkelio, Jaunadario kaime, Žeimenos upės kairiajame krante. Stoja traukiniai Vilnius–Ignalina–Turmantas.[1]

Iki 19761979 m. buvo atskira gyvenvietė.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geležinkelio stotis Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio ruože, maždaug pusiaukelėje nuo Pabradės GS ir Švenčionėlių GS įkurta apie 1870 m. Ji vadinosi Kretonkos geležinkelio stotis (rus. Кретонка, lenk. Kretonka)[3] ir buvo už 2 km į pietvakarius nuo dabartinės Žeimenos stotelės 55°04′09″š. pl. 25°54′36″r. ilg. / 55.0691°š. pl. 25.9101°r. ilg. / 55.0691; 25.9101 Prie stoties buvo bajorkaimis, kuriame gyveno 5 katalikai ir 10 žydų, veikė vandens malūnas, audimo fabrikėlis.[4]

XX a. 1-ojoje pusėje minima Poguliankos (rus. Погулянка) arba Pohuliankos stotele (lenk. Pohulanka),[5] 1915 m. – kaip rus. Алексѣевскiй лагерь (mat netoliese miške buvo kareivinės).[6] Po I pasaulinio karo stotis perkelta į Jaunadario kaimą, 1951 m. pervadinta Žeimenos vardu.[7] XX a. 10-ajame dešimtmetyje atlikta perono apšvietimo rekonstrukcija.[8]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Traukinių išvykimai iš stotelės Žeimena. (Stops.lt)
  2. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II dalis. – Vilnius, „Mintis“, 1976. // psl. 1–399.
  3. https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/8/8d/Shubert_map_-_R12L05.jpg
  4. Kretonka. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 665 psl. (lenk.)
  5. https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/a/a4/KdwR_S21_1917.jpeg
  6. Железные дороги России. Атлас. Издание общества "Картографическое заведение А. Ильина", 1918. // II. Северо-Западная, Московско — Виндава — Рыбинская.
  7. Архангельский А. С., Архангельский В. А. Железнодорожные станции СССР (справочник). – Москва, Транспорт, 1981.
  8. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 66