Pereiti prie turinio

ŽIV

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio ŽIV infekcija)
Virusai

Mokslinė klasifikacija
Šeima: Retrovirusai
( Retroviridae)
Gentis: Lentivirus
( Lentivirus)
Rūšis

Žmogaus imunodeficito virusas

Liga

AIDS

ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) – retrovirusas, priklausantis lentivirusų šeimai, kuriam būdinga atvirkštinė transkripcija; mažesnis už bakteriją, gyvena tik žmogaus organizmo ląstelėse ir yra artimas beždžionės imunodeficito virusui (BIV). ŽIV sukelia AIDS. ŽIV virusas puola leukocitą. Jį silpnindamas ir neleisdamas gerai atlikti savo darbo ŽIV virusas „įsileidžia“ bakterijas ir virusus kartu su jų sukeliamomis ligomis, įskaitant ir AIDS.

Šiuo metu žinomi du žmogaus imunodeficito viruso tipai, 1983 m. atrastas pirmasis ŽIV-1 ir 1986 m. – antrasis ŽIV-2.

Europoje, JAV ir Centrinėje Amerikoje tarp ŽIV užsikrėtusiųjų asmenų dažniausiai vyrauja ŽIV-1 tipas, Afrikoje – ŽIV-2. Jie skiriasi tuo, kad ŽIV-1 tipo sukelti klinikiniai požymiai yra sunkesni, liga greičiau progresuoja iki AIDS, nei ŽIV-2 tipo. Užsikrėtimas ŽIV-1 tipo virusu neapsaugo nuo užsikrėtimo kitu viruso tipu, todėl yra asmenų užsikrėtusių abiem viruso tipais, ypač Afrikoje, kur ŽIV paplitimas didžiausias.

ŽIV genetinė medžiaga yra RNR. Patekus virusui į šeimininko ląstelę, viruso fermentas – atvirkštinė transkriptazė, pagal viruso RNR, kaip pagal matricą, sintezuoja atitinkančią jai DNR molekulę. Po to viruso pagaminta DNR patenka į ląstelės branduolį ir įsiterpia (integruojasi) į chromosominę DNR (ši forma vadinama provirusine DNR). Pagal šią DNR sintezuojama RNR ir toliau vyksta viruso replikacija. Viruso genomo sintezei (iš DNR į RNR) būdingos klaidos, todėl net tame pačiame organizme gali būti kelios ŽIV mutacijos.

Poveikis žmogaus organizmui

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ŽIV poveikis žmogaus organizmui iki galo neištirtas, tačiau ŽIV yra labiausiai ištirtas virusas pasaulyje.

Patekęs į žmogaus organizmą, ŽIV užkrečia CD4+ limfocitus, makrofagus ir kai kurias kitų tipų ląsteles. Patekęs į CD4+ limfocitus, virusas juose pradeda aktyviai daugintis, tuo pačiu pažeisdamas ląstelę, kuri vėliau žūva. Iš ląstelės išplitę virusai vėl įsiterpia į naujas ląsteles ir ciklas kartojasi. Palaipsniui CD4+ limfocitų kiekis sumažėja tiek, kad žmogaus organizmas nebegali priešintis pačioms paprasčiausioms infekcijoms, kurios visiškai nepavojingos ar mažai pavojingos sveikiems žmonėms su normalia imunine sistema.

Specifinių infekcijai požymių nėra. Simptomų pasireiškimas priklauso nuo ligos stadijos. Iki ūmaus ligos periodo, trunkančio 2–6 savaites, praeina 3–24 savaitės nuo užsikrėtimo. Iki tol ligos simptomų nebūna, laboratorinių tyrimų rezultatai būna neigiami. Ūminiam ligos periodui būdingas bendras negalavimas, silpnumas, karščiavimas, padidėję limfiniai mazgai, gerklės, raumenų, sąnarių skausmas, odos bėrimai. Vėliau, atsižvelgiant į imuninės sistemos atsparumą, vidutiniškai 5–7 metus, jokių požymių nebūna (kraujyje gali būti nustatoma nespecifinių pokyčių). Po to gali būti išplitusio limfmazgių padidėjimo periodas, kai 2 ar daugiau organizmo sričių (neskaičiuojant kirkšnių) ilgiau kaip 3 mėnesius būna padidėję limfmazgiai. Silpnėjant imunitetui vystosi paskutinė ŽIV infekcijos stadija – AIDS, pasireiškia su AIDS susijęs ligų kompleksas.

Viruso plitimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogaus imunodeficito virusas perduodamas per kraują, spermą bei makšties, gimdos kaklelio išskyras. ŽIV užsikrečiama, kai tiesiogiai į kraują pro gleivines ar sužeistą odą patenka ŽIV užkrėsti organizmo skysčiai, kuriuose viruso koncentracija didžiausia.

Yra žinomi trys šio viruso perdavimo keliai:

  1. Lytinis kelias. Tai gali įvykti:
    • heteroseksualių lytinių santykių metu (varpa makštyje), nenaudojant prezervatyvo;
    • homoseksualių lytinių santykių metu (varpa išeinamoje angoje), nenaudojant prezervatyvo;
    • oralinių lytinių santykių metu (liečiant burna lyties organus).
  2. Per kraują:
    • perpylus užkrėstą kraują;
    • transplantuojant užkrėstus organus;
    • kontaktuojant su krauju, kraujo produktais;
    • naudojant užkrėstus švirkštus, adatas, kitus instrumentus;
    • darant tatuiruotes.
  3. Perinatalinis (iš motinos – vaikui): prieš gimdymą, gimdymo metu arba tuoj po gimdymo.

ŽIV neplinta:

  1. Oro lašiniu būdu (kosint, čiaudint, bučiuojantis),
  2. Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu (per prakaitą, ašaras, naudojantis bendru tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liečiant vienam kitą, žaidžiant, gyvenant šalia infekuoto asmens, valgant asmens, užsikrėtusio ŽIV, paruoštą maistą),
  3. Per vabzdžių įkandimus (ŽIV neplatina uodai ir erkės).[1]

Užsikrėtimo tikimybė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

UNAIDS duomenimis, apie 80 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV pasaulyje užsikrėtė nesaugių (nenaudojo prezervatyvo) lytinių santykių metu.[2]

Lietuvos AIDS centro duomenimis:

  • 20 % santykių su asmeniu ką tik užsikrėtusiu ŽIV baigiasi ŽIV perdavimu;
  • ŽIV perdavimo rizika iš vyro moteriai 20 kartų didesnė analinių santykių metu, nei santykiaujant vaginaliai;
  • Apipjaustyti vyrai turi 8 kartus mažesnę tikimybę užsikrėsti ŽIV, nei neapipjaustyti;
  • Heteroseksualių santykių metu labiau pažeidžiamos yra moterys.[3]

ŽIV atsparumas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ŽIV priklauso nepatvariems virusams.[4]

Ekstraląstelinis (laisvas) ŽIV virusas, esantis skystoje audinių kultūroje, gali išsilaikyti iki 15 parų kambario temperatūroje (20–22 L.C) ir iki 11 parų 37 L.C temperatūroje. Išdžiuvusio kraujo liekanose kambario temperatūroje virusas išlieka gyvybingas apie 7 dienas.

Intraląstelinis (esantis ląstelėje) ŽIV išsilaiko aplinkoje tik vieną parą. Optimaliausias ŽIV viruso biologiniam aktyvumui pH yra 7,0–8,0, o didinant ar mažinant aplinkos pH, ŽIV aktyvumas labai sumažėja.

ŽIV greit žūva virinamas (100 L.C temperatūroje iš karto, 56 L. C temperatūroje per 20 min.), paveiktas spiritu, chloru, rūgštimi ir šarmu, balinamosiomis, dezinfekuojamosiomis medžiagomis (0,5 proc. natrio hipochlorito ir 0,5 proc. gliutaraldehido tirpaluose žūva per 1 minutę; 1 proc. chloramino tirpale – per 5 minutes; 50–70 % etilo alkoholyje – per 10 minučių).

ŽIV atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui.

Tiriamoji medžiaga – kraujas, kuriame ieškoma antikūnų prieš ŽIV (netiesioginis diagnostinis metodas) ar nustatomas ŽIV (tiesioginis diagnostinis metodas).[5] Pirmą kartą teigiamas tyrimas būna pirmąsias 6–8 savaites po užsikrėtimo. Gavus teigiamą rezultatą, atliekamas patvirtinantis testas.

Vėliau visą gyvenimą laboratoriniai rezultatai dėl ŽIV bus teigiami, nors prieš mirtį gali būti ir neigiami.

Patikimam patvirtinimui, kad asmuo nėra užsikrėtęs ŽIV, kraujas turi būti tiriamas praėjus 3 mėnesiams nuo įtariamo užsikrėtimo momento. ŽIV teigiamą asmenį stebi medikas specialistas ir kas 3 ar 6 mėnesius kviečia pasitikrinti.

ŽIV infekcijos gydymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ŽIV infekcijai gydyti naudojami vaistai yra efektyviausi, nei vaistai, skirti kitų virusinių infekcijų gydymui, tačiau to nepakanka. Kuriami nauji, efektyvesni vaistai, kurie pristabdo infekcijos eigą, nors organizmo pilnai nuo ŽIV neišvalo. Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami, kai skiriama trijų vaistų (po vieną iš toliau paminėtų grupių) ir daugiau kombinacija, kuri prailgina infekuoto asmens gyvenimą 10 ir daugiau metų.

Šiuo metu naudojamos trys antiretrovirusinių vaistų grupės, kurios skirtingai veikia ŽIV infekciją CD4 ląstelėse.

Pirmoji vaistų rūšis – nukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia virusui užbaigti formuoti virusinės DNR. Nebaigta formuoti virusinė DNR negali gaminti naujų viruso kopijų.

Antroji vaistų rūšis – nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia ŽIV RNR paversti į DNR ir todėl stabdomas viruso dauginimasis.

Trečioji vaistų rūšis – viruso fermentų proteazių inhibitoriai, kurie veikia paskutiniąją viruso dauginimosi ciklo stadiją ir trukdo suformuoti viruso kopijas, todėl virusas negali palikti užkrėstos CD4 ląstelės.

ŽIV Paplitimas pagal šalis (2005 m.)
  15–50 %
  5–15 %
  1–5 %
  0,5–1,0 %
  0,1–0,5 %
  <0,1 %
  nėra duomenų


Žmonių populiacijoje stebima ŽIV infekcijos pandemija. UNAIDS ir pasaulio sveikatos organizacijos vertinimais nuo pirmo žinomo AIDS atvejo 1981 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. sausio mėnesio nuo AIDS mirė daugiau nei 25 milijonai žmonių. Vien per 2005 metus nuo AIDS mirė apie 2,4–3,3 milijonų žmonių, iš kurių daugiau nei 570 000 – vaikai.[6] Trečdalis visų mirčių tenka Afrikos ekonomiškai silpnai išsivysčiusioms Sacharos regiono šalims.[7]

  1. „Apie ŽIV/AIDS.“ Archyvuota kopija 2007-11-10 iš Wayback Machine projekto. Lietuvos AIDS centras. Žiūrėta 2007-12-15.
  2. „Apie ŽIV/AIDS.“ Archyvuota kopija 2007-11-10 iš Wayback Machine projekto. Lietuvos AIDS centras. Žiūrėta 2007-12-15.
  3. „Apie ŽIV/AIDS.“ Archyvuota kopija 2007-11-10 iš Wayback Machine projekto. Lietuvos AIDS centras. Žiūrėta 2007-12-15.
  4. „Apie ŽIV/AIDS“. Lietuvos AIDS centras. Suarchyvuotas originalas 2007-11-10. Nuoroda tikrinta 2007-05-21.
  5. „ŽIV/AIDS/LPL“. Atsimink.lt.
  6. Joint United Nations Programme on HIV/AIDS (2006). „Overview of the global AIDS epidemic“. 2006 Report on the global AIDS epidemic (PDF). Nuoroda tikrinta 2006 m. birželio 8 d..
  7. Greener, R. (2002). „AIDS and macroeconomic impact“. In S, Forsyth (red.). State of The Art: AIDS and Economics (PDF). IAEN. pp. 49–55. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2006-11-02. Nuoroda tikrinta 2006-10-26.