Štūrovas

Štūrovas svk. Štúrovo

Miestelio reginys su Marijos Valerijos tiltu per Dunojų. Vaizdas iš Estergomo bazilikos (Vengrija).

Štūrovas 47°47′57″ š. pl. 18°43′5″ r. ilg. / 47.79917°š. pl. 18.71806°r. ilg. / 47.79917; 18.71806 (Štūrovas)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Slovakija
Kraštas	Nitros kraštas
Apygarda	Nove Zamkų apygarda

Meras	Eugen Szabó

Gyventojų (2015 m.)	10 524
Plotas	13,44 km²
Tankumas (2015 m.)	783 žm./km²
Altitudė	109 m

Pašto kodas	943 01
Tinklalapis	www.sturovo.sk
Vikiteka	Štūrovas

Štūrovas (svk. Štúrovo, veng. Párkány, vok. Gockern, turk. Ciğerdelen) – miestelis Nove Zamkų apygardoje, Nitros krašte, Slovakijoje. Iki 1948 m. buvo vadinamas Parkan, vėliau pervadintas XIX a. slovakų nacionalinio judėjimo veikėjo Liudovito Štūro (svk. Ľudovít Štúr) vardu. 10 524 gyventojai (2015 m. duomenys). Įsikūręs kairiajame Dunojaus krante, priešais Estergomą (Vengrija). Marijos Valerijos tiltas (svk. Most Márie Valérie, veng. Mária Valéria híd) jungia gyvenvietes, kartu jis yra ir tarpvalstybinės sienos perėja.

Ekonomiką formuoja stambus celiuliozės ir popieriaus fabrikas ir Dunojaus uostas. Miesto apylinkės žinomos derlingomis dirvomis – auginami kviečiai, rugiai, saulėgrąžos ir kt. kultūros. Štūrovas garsėja geoterminiais vandenimis. Energetiniams tikslams jie nenaudojami, bet vilioja tūkstančius turistų. Terminių maudyklių Vadaš vandens temperatūra – 39,7 °C.

Istorija

Priešistorė

Apylinkėse gyventa dar akmens amžiuje. Plynaukštėje virš upės, į pietvakarius nuo miesto, 1965–1967 m. vykdant pietų Slovakijos celiuliozės ir popieriaus kombinato (JCP Štúrovo) statybų darbus, buvo aptikta didelė neolito laikotarpio gyvenvietė. Kasinėjimų metu atidengtas pagrindinis maždaug 140m×120 m plotas su jame išsidėsčiusiais ilgaisiais namais. Papildomi kasinėjimai parodė, kad gyvenvietė iš vakarų į rytus driekėsi mažiausiai 200 metrų, o bendras gyvenvietės ilgis palei Dunojų galėjo siekti iki 500 metrų. Identifikuota dešimt užstatymo etapų – nuo išvystytos Juostinės keramikos kultūros iki Želiezovcės fazės, o tai leidžia daryti prielaidą apie beveik nepertraukiamą gyvenvietės apgyvendinimą. Iš viso ištirtas 31 ilgasis namas, kurių ilgis svyravo nuo 14 m iki 37 m. Radimvietėje taip pat rastas didelis kiekis gyvūnų kaulų, rodantis, kad mityboje vyravo naminiai gyvūnai: galvijai, avys, ožkos ir kiaulės. Duobėse išliko suanglėjusių javų liekanų, tarp kurių dominavo dvigrūdžiai kviečiai, taip pat aptikta vienagrūdžių kviečių bei speltų. Trijuose gyvenvietės etapuose stovėjo didieji pastatai (Großbau), kurie tikriausiai naudoti kaip bendruomeninės grūdų saugyklos ir tvartai.^[1] Šioje vietovėje taip pat rasta eneolito laikotarpio Bolerazo kultūros radinių.

Romos imperija

Romos imperijos laikotarpiu kairiajame Dunojaus krante esančios teritorijos priklausė Panonijos limui. Remiantis Ptolemėjaus „Geografijoje“ nurodytomis koordinatėmis, hipotetiškai daroma prielaida, jog netoli Hrono upės žiočių galėjo būti įsikūrusi gyvenvietė, vadinta Anavum (gr. ἄναυό).^[2] Visgi iki šiol šioje vietovėje jokių archeologinių radinių neaptikta.

Archeologiniai radiniai patvirtina germanų gyvenvietės egzistavimą romėniškuoju ir tautų kraustymosi laikotarpiais. 1956–1957 m. į šiaurę nuo dabartinio Štūrovo, buvusiame kariniame poligone, buvo atlikti kasinėjimai. Iš viso atidengtos 66 struktūros, tarp jų – 12 trobelių. Gyvenvietė buvo apgyvendinta ankstyvuoju romėniškuoju laikotarpiu, o vėliau – vėlyvuoju romėniškuoju bei ankstyvuoju tautų kraustymosi laikotarpiais (nuo 310–320 m. iki 420–430 m.). Tuo metu šioje teritorijoje gyveno kvadų gentis. Gyvenvietę sudarė pusiau į žemę įgilintos trobelės su šešiakampiu arba stačiakampiu stulpinės konstrukcijos karkasu bei antžeminiai statiniai. Gyventojai vertėsi gyvulininkyste: augino galvijus, ožkas, avis, kiaules, arklius, šunis, kates ir vištas. Tarp rastų liekanų gausiausią dalį sudarė galvijų kaulai. Iš Panonijos provincijos įvežti dirbiniai iš keramikos liudija apie per Dunojų vykusius prekybinius ryšius su romėnais; taip pat rasta bronzinė Klaudijaus Goto moneta. Kvadų gyvenvietės Štūrove ir Hrono upės žemupyje išnyko pirmaisiais V a. dešimtmečiais, gentims pasitraukus iš savo gyvenamųjų teritorijų.^[3]

Toje pačioje teritorijoje aptiktas VII–VIII a. avarų—slavų kapinynas su 280 kapų. Tarp radinių identifikuota dešimt raitelių kapų; dar keletas kapaviečių taip pat priskiriamos avarų kariams. Remiantis konstrukcija ir įkapėmis, didžioji dalis likusių kapų priskiriami slavų populiacijai. Radiniai liudija apie avarų ir slavų integraciją bei kultūrinę asimiliaciją Avarų kaganate, dėl kurios šių dviejų grupių archeologinis diferencijavimas tampa sudėtingas. Pagrindinis gyventojų užsiėmimas, kaip rodo tyrimų duomenys, buvo žemdirbystė.^[4]

Viduramžiai

X a. Estergomas tapo Vengrijos karalystės sostine. Priešingame upės krante susiformavo kaimas, kuris pirmą kartą paminėtas 1075 m. Šventojo Benedikto vienuolyno (dab. Hronsky Beniadikas) privilegijoje (nurodant: „Kokote (Kokot) yra 10 žvejų sodybų aukštupyje ir 3 dirbami laukai“). Viduramžių dokumentuose gyvenvietė minima dažnai, o nuo XIII a. dažniausiai vartojamas Kakath pavadinimas. Gyvenvietės reikšmę lėmė karališkojo miesto kaimynystė ir natūrali brasta per Dunojų. Brasta buvo svarbaus prekybos kelio dalis, jungusi Vengrijos karalystės centrą su jos šiaurinėmis teritorijomis bei Bohemijos karalyste. 1215 m. Vengrijos karalius Andrius II per brastą renkamą rinkliavą perleido Estergomo kapitulai. 1274 m. vasarį Vengrijos karalius Vladislovas IV lankėsi Kakath vietovėje (įvardijama kaip villa Kokat), kai kapitula kreipėsi į jį pagalbos dėl nuosavybės ginčo.

Viduramžiais Kokoto gyvenvietė, išskyrus nedidelį benediktinų vienuolyno žemės sklypą, priklausė Estergomo arkivyskupijai. 1276 m. arkivyskupija šį sklypą užgrobė ir niekada negrąžino, nors vienuoliai dėl jo tęsė bylinėjimąsi teismuose iki pat XVI a. Per kovas dėl Vengrijos karūnos 1304 m. Bohemijos karalius Vaclovas II surengė žygį į Vengriją siekdamas sustiprinti savo sūnaus karaliaus Vaclovo III pozicijas. Liepos mėnesį jis įsirengė stovyklą Kokoto uoste, o persikėlęs per Dunojų, atakavo Estergomą nes arkivyskupas Mykolas buvo svarbus jo sūnaus konkurento karaliaus Karolio I šalininkas.^[5]

Nuo 1520-ųjų gyvenvietė smarkiai nukentėjo nuo Vegrijos-Osmanų karų. Seniausiame spausdintame Vengrijos žemėlapyje Tabula Hungariae pats miestas nebuvo pavaizduotas, tačiau ši vietovė pateko į teritoriją, kuri buvo pažymėta kaip nusiaubta osmanų po 1526 m. Mohačo mūšio. Tikėtina, kad gyvenvietė vėl buvo nuniokota 1529 m. Suleimano I žygio metu. 1531 m. arkivyskupijos mokesčių registre užfiksuota tik 11 namų ir 10 keltininkų – tai rodė ženklų nuosmukį, lyginant su ankstesniais metais. 1543 m. osmanai apgulė ir užėmė Estergomą. Tuo metu viduramžių turgavietė jau buvo sunaikinta niokojančio konflikto: tų pačių metų mokesčių registro duomenimis, gyvenvietė buvo visiškai apleista.

Tiksli viduramžių gyvenvietės vieta iki šiol nėra nustatyta, tačiau 2009 m. vykdytų kasinėjimų metu tarp dabartinės Sobieskio gatvės (Sobieskeho ulica) ir „Vadaš“ terminio baseino komplekso buvo atidengtas didelio nekropolio pakraštys. Jame rasti mažiausiai kelių dešimčių asmenų kapai. Preliminariai ši radimvietė identifikuota kaip gyvenvietės kapinės.^[6]

Osmanų imperija

Osmanai kairiajame Dunojaus krante, priešais Graną (dabar vadinamą Estergomu) pastatė gynybinį įtvirtinimą, vadinamą Parkanu (Ciğerdelen parkan). Apie naujojo forto statybą pranešė Grano arkivyskupas Pálas Várdai savo 1546 m. rugsėjo 22 d. laiške septyniems Žemutinės Vengrijos kalnakasybos miestams: „Jūs žinote, koks pavojingas yra šis regionas, ypač priešais Strigonijų (Strigonium), dėl labai arti statomos naujos pilies.“^[7] Įtvirtinimo statyba tikriausiai buvo baigta tais pačiais ar kitais metais.

Vėlesniais dešimtmečiais Strigonijaus (Strigonium) arkivyskupija vis dar bandė rinkti pajamas iš kaimų, esančių į šiaurę nuo Dunojaus, todėl Kokote skyrė valdytojus, tačiau apmokestinti paties posto nepavyko, nes jis priklausė osmanams. Tvirtovė buvo vidutinio dydžio, o jos įgulą sudarė reguliariosios kariuomenės kariai (müstahfıza), azapai ir krikščionių nereguliariosios pajėgos (martolozai). Artileristų buvimas 1586 m. leidžia daryti prielaidą, kad tuo metu forte jau būta patrankų ir pastatyta mečetė.^[8]

Gynybinis įtvirtinimas sudarė Grano gynybos sistemos dalį, tuo metu patekusią į itin ginčytiną pasienio zoną tarp Vengrijos karalystės ir Osmanų imperijos. Šis postas taip pat tarnavo kaip saugi bazė osmanų raitelių išpuoliams į šiaurę nuo Dunojaus. Šie daliniai nuolatos susiremdavo su artimiausios Vengrijos pasienio tvirtovės (Nove Zamkai) kariais net ir po 1568 m. pasirašytos Adrianopolio taikos sutarties, kuri teoriškai turėjo užtikrinti paliaubas.

Buvo ir bandymų bendradarbiauti. 1589 m. kovo 20 d. Strigonijaus (Strigonium) sandžakbėjus Sokoloviç Memi rašė laišką Miklós Pálffy, siūlydamas Kokote vėl rengti savaitines ir metines muges. Jis pabrėžė, kad tai būtų naudinga regiono gyventojams, ir siūlė pačiam Miklós Pálffy nustatyti mugių datas. Iš laiško matyti, kad sandžakbėjus pirmiausia turėjo omenyje didelius galvijų turgus, į kuriuos galėtų atvykti pirkliai iš tokių tolimų miestų kaip Viena, Praha ar Presburgą (dab. Bratislava). Saugumą šiose mugėse būtų garantavęs pats sandžakbėjus.^[9]

Vengrijos karalystė

1683 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio vadovaujama kariuomenė dukart susikovė su Turkijos armija (žr: Parkano mūšis) ir grąžino Parkaną Vengrijos karalystei.

1724 m. Vengrijos karalius Karolis VI leido rengti jomarkus. Marijos Teresės valdymo laikotarpiu miestui buvo grąžintos miesto teisės ir jis tapo apskrities centru. 1850 m. per nutiesta geležinkelio linija, jungianti Presburgą (dab. Bratislava) su Budapeštu. 1895 m. pastatytas tiltas per Dunojų, pavadintas Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I dukters Marijos Valerijos vardu.

Čekoslovakija

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Austrijos-Vengrijos imperija suiro, po 1920 m. Trianono sutarties Parkanas įėjo į naujai susikūrusios Čekoslovakijos valstybės sudėtį. 1938 m., įsigaliojus Pirmajam Vienos arbitražui, Parkanas ir dalis Pietų Slovakijos buvo okupuoti Vengrijos. 1944–1945 m. miestas buvo išlaisvintas sovietų kariuomenės. Besitraukiančios Vokietijos pajėgos antrą kartą (pirmą kartą tai įvyko 1920 m.) sunaikino Marijos Valerijos tiltą. Susprogdintos trys vidurinės tilto atramos, pokaryje tiltas atstatytas nepilnai.

Po Antrojo pasaulinio karo anuliavus Vienos arbitražus miestas vėl tapo Čekoslovakijos dalimi. 1948 m. jis buvo pervadintas į Štūrovą. 1960 m. Nanos (Nána) ir 1972 m. Obido (Obid) kaimai buvo prijungti prie miesto. 1960 m. Štūrovas nustojo būti apygardos centru ir buvo prijungtas prie naujos, didesnės Nove Zamkų apygardos.

Pokario industrializacijos laikotarpiu buvo atidaryta stambi celiuliozės ir popieriaus apdirbimo gamykla „Juhoslovenské celulózky a papierne“, kurioje dirbo apie 4 000 darbuotojų. 1978 m. buvo pastatytas naujas terminių baseinų kurortas „Vadaš“.

Slovakija

Po Aksominės revoliucijos Nana (1990 m.) ir Obidas (1998 m.) vėl tapo savarankiškomis gyvenvietėmis. Nuo 1993 m. Štūrovas priklauso atkurtai Slovakijos respublikai. Padedant Europos Sąjungai, 2001 m. rekonstruotas Marijos Valerijos tiltas.

Gyventojai

Gyventojų statistika (10 metų)^[10]
Metai	1994	2004	2014	2024
Žmonių skaičius	13 512	11 290	10 568	9322
Skirtumas		−16,44 %	−6,39 %	−11,79 %

Gyventojų statistika^[10]
Metai	2023	2024
Žmonių skaičius	9361	9322
Skirtumas		−0,41 %

Miestų partnerystė

Miestai, su kuriais Štūrovas yra užmezgęs partnerystės ryšius:^[11]

Estergomas, Vengrija
Bruntalas, Čekija
Kastelaranas, Italija
Baraoltas, Rumunija
Novi Bečejus, Serbija
Klobuckas, Lenkija

Šaltiniai

↑ Alasdair Whittle, R. Alexander Bentley, Penny Bickle, Marta Dočkalová, Linda Fibiger, Julie Hamilton, Robert Hedges, Inna Mateiciucová and Juraj Pavúk: Moravia and western Slovakia, in: The First Farmers of Central Europe: Diversity in LBK Lifeways, ed. Alasdair Whittle, Penny Bickle, Oxbow Books, 2013, pp. 103–113
↑ The Geography of Claudius Ptolemy, published in English translation by Dover Publications, 1991, Book II, Chapter 10: Greater Germany (Fourth Map of Europe) [1]
↑ Ján Beljak and Titus Kolník: Germanic settlement from the Late Roman and Early Migration periods in Štúrovo, in The turbulent epoch: New materials from the Late Roman Period and the Migration Period, Lublin, Uniwersytet Marii Curie-Sklodowskiej, 2008, pp. 65-84
↑ Jekabs Ozols: Anton Točik: Slavic-Avar burial ground in Štúrovo, Zeitschrift für Ostforschung, Vol. 19 No. 3 (1970)
↑ Knauz, Ferdinandus: Monumenta Ecclesiae Strigoniensis, Tomus Secundus, Strigonii, 1882, p. XXXII, p. 544
↑ Noémi Beljak Pažinová and Soňa Šáliová: Zabudnutý cintorín Kakathu objavený?, Studia Historica Nitriensia, 2017, vol. 21, Supplementum, pp. 35-47
↑ Cited by Lajos Némethy in Emléklapok Esztergom múltjából, Esztergom-vidéki Régészeti és Történelmi Társulat, Esztergom, 1900, pp. 82-83
↑ Magyarországi török kincstári defterek, translated by Antal Velics, Vol. 1, Budapest, M. Tud. Akadémia Történelmi Bizottsága, 1886, pp. 347–349
↑ The original letter was published by Pál Jedlicska: XVI. századi török-magyar levelek Pálffy Miklóshoz, Történelmi Tár, Budapest, 1881, pp. 692–693;
↑ ^10,0 ^10,1 „Počet obyvateľov podľa pohlavia - obce (ročne) [om7101rr_obce=AREAS_SK]“. Statistical Office of the Slovak Republic. 2025-03-31. Nuoroda tikrinta 2025-03-31.
↑ „Partnerské mestá“. sturovo.sk (slovakų). Štúrovo. Nuoroda tikrinta 2019-09-04.

Nuorodos

Oficiali svetainė

[1] Alasdair Whittle, R. Alexander Bentley, Penny Bickle, Marta Dočkalová, Linda Fibiger, Julie Hamilton, Robert Hedges, Inna Mateiciucová and Juraj Pavúk: Moravia and western Slovakia, in: The First Farmers of Central Europe: Diversity in LBK Lifeways, ed. Alasdair Whittle, Penny Bickle, Oxbow Books, 2013, pp. 103–113

[2] The Geography of Claudius Ptolemy, published in English translation by Dover Publications, 1991, Book II, Chapter 10: Greater Germany (Fourth Map of Europe) [1]

[3] Ján Beljak and Titus Kolník: Germanic settlement from the Late Roman and Early Migration periods in Štúrovo, in The turbulent epoch: New materials from the Late Roman Period and the Migration Period, Lublin, Uniwersytet Marii Curie-Sklodowskiej, 2008, pp. 65-84

[4] Jekabs Ozols: Anton Točik: Slavic-Avar burial ground in Štúrovo, Zeitschrift für Ostforschung, Vol. 19 No. 3 (1970)

[5] Knauz, Ferdinandus: Monumenta Ecclesiae Strigoniensis, Tomus Secundus, Strigonii, 1882, p. XXXII, p. 544

[6] Noémi Beljak Pažinová and Soňa Šáliová: Zabudnutý cintorín Kakathu objavený?, Studia Historica Nitriensia, 2017, vol. 21, Supplementum, pp. 35-47

[7] Cited by Lajos Némethy in Emléklapok Esztergom múltjából, Esztergom-vidéki Régészeti és Történelmi Társulat, Esztergom, 1900, pp. 82-83

[8] Magyarországi török kincstári defterek, translated by Antal Velics, Vol. 1, Budapest, M. Tud. Akadémia Történelmi Bizottsága, 1886, pp. 347–349

[9] The original letter was published by Pál Jedlicska: XVI. századi török-magyar levelek Pálffy Miklóshoz, Történelmi Tár, Budapest, 1881, pp. 692–693;

[sk_pop-10] 10,0 ^10,1 „Počet obyvateľov podľa pohlavia - obce (ročne) [om7101rr_obce=AREAS_SK]“. Statistical Office of the Slovak Republic. 2025-03-31. Nuoroda tikrinta 2025-03-31.

[11] „Partnerské mestá“. sturovo.sk (slovakų). Štúrovo. Nuoroda tikrinta 2019-09-04.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]