Šinkūnų piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šinkūnų piliakalnis
[[Image:|250px]]

Šinkūnų piliakalnis
Koordinatės
55°17′44.2″ š. pl. 24°34′42.9″ r. ilg. / 55.295611°š. pl. 24.578583°r. ilg. / 55.295611; 24.578583Koordinatės: 55°17′44.2″ š. pl. 24°34′42.9″ r. ilg. / 55.295611°š. pl. 24.578583°r. ilg. / 55.295611; 24.578583
Savivaldybė Ukmergės rajonas
Seniūnija Siesikų seniūnija
Aukštis 4-5,5 m
Plotas 77x70
Naudotas I tūkstantmetis - II tūkstantmečio pradžia
Žvalgytas 1973
Tirtas 1979, 1990-1992, 1998, 2002-2004 m.
Registro Nr. 2590 / 12758 /IP2590

Šinkūnų piliakalnis – buvęs piliakalnis (naujai išaiškinamųjų sąraše Nr. 2590; unikalus objekto MC kodas 12758; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. IP2590) ir gyvenvietė Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, Šinkūnų kaime, Siesikų seniūnija.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis buvo įrengtas atskiroje kalvoje, iš visų pusių juosiamoje pelkės. Aikštelė ovali, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 77x70 m dydžio. Šlaitai vidutinio statumo, 4-5,5 m aukščio.

Piliakalnis buvo ariamas, aikštelės šiaurės rytų dalyje buvo XVII a. – XVIII a. senkapis. 1972 m. piliakalnis apardytas žvyro karjero, kurio kasimas atnaujintas 1979 m. ir iki 1988 m. nukastas beveik visas piliakalnis. Liko tik jo šlaitai ir viršutiniu žemės sluoksniu užstumti ar priešingai – nustumti aikštelės pakraščiai – rytiniame krašte vietomis iki 10 m pločio. Dabar piliakalnio vietoje yra kraterį primenanti krūmais apauganti karjero vieta.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1973 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. [1] 1979 m. Elena Grigalavičienė karjero ardomo ir 19901992, 1998, 20022004 m. Romas Jarockis jau suardyto piliakalnio liekanose ištyrė bendrą 747,1 m² plotą.

Iki 1 m storio kultūriniame sluoksnyje rastas medinis šulinys, geležinis peilis-pjautuvėlis, ietigalio plunksnos dalis, smeigtukas, yla, tošinis indas, žalvarinė pasaginė segė, įvija, moliniai verpstukai, akmeninės trinamosios girnos, galąstuvas, kirvio dalis, titnaginės skeltės, brūkšniuotos, lygios ir grublėtos, gludintos, žiestos keramikos.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Lokinės piliakalnis 3,5 km Svirnų piliakalnis 21 km Blank-50px.png
Sangailų piliakalnis 20 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Laičių piliakalnis 6 km
Piliakalnių piliakalnis (Jonava) 11 km Sukinių piliakalnis 16 km Saliečių piliakalnis 5,5 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 164 (Nr. 733);
  • Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašas
  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 3, p. 194–195.
  • Romas Jarockis. Šinkūnų piliakalnio liekanų tyrinėjimai 1990–1991 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius. 1992. T. I, p. 49–51.
  • Romas Jarockis. Šinkūnų piliakalnio (IP259/A) liekanų, Ukmergės r., 2006 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
  • Romas Jarockis. Šinkūnų piliakalnio 1992 m. tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 45–46.
  • Romas Jarockis. Šinkūnų piliakalnio tyrinėjimai 1998 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000. p. 93–94.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899, c. 123.
  • Adolfas Tautavičius. Kiti 1978 ir 1979 metais tyrinėti paminklai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980. p. 133–137.
  • Gintautas Zabiela. Rytų Lietuvos archeologijos paminklų žvalgymas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990. p. 206.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]