Šarvuotasis automobilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šarvuotasis automobilis (angl. armored car; rus. бронеавтомобиль, бронированный автомобиль, броневик) – karinis automobilis su šarvuotu korpusu, paprastai ginkluotas kulkosvaidžiais ir/arba patrankomis. Paprastai sukurtas šarvuojant civilinį automobilį ar civilinio automobilio važiuoklei pritaikant specialų šarvuotą korpusą. Šarvuotieji automobiliai yra šarvuočių poklasis.

Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu šarvuotieji automobiliai nuo šarvuotųjų transporterių skyrėsi ir tuo, kad buvo skirti ne kareiviams pervežti, o žvalgybai, patruliavimui ir kautynėms, kuo buvo artimi lengviesiems tankams (ypač TSRS).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1904 m. Rusijos kulkosvaidinis šarvuotasis automobilis Nakašidzė-Šaronas (Nakashidze-Charron)

Pirmasis šarvuotojo automobilio projektas buvo sukurtas 1896 m. JAV išradėjo E. Peningtono (Edward Joel Pennington, 1858–1911).
Prasidėjus XX a. imta gaminti karinius šarvuotus automobilius – tam turimi civiliniai automobiliai buvo dengiami šarvais ir apginkluojami.

Vieni pirmųjų šarvuotųjų automobilių buvo 1902 m. modeliai D. Britanijoje pagamintas Motor War Car (pagamintas 1 egzempliorius)[1] ir Prancūzijoje gaminti Charron-Girardot-Voigt 1902 (pagaminti 2 egz.). Tačiau pirmieji šarvuotųjų automobilių projektai nesusilaukė kariuomenių dėmesio ir paramos.
Išimtis buvo Rusijos kariuomenė, kuriai Rusijos-Japonijos karo patirtis parodė, kad svarbu turėti nuo priešo kulkų ir skeveldrų apsaugotą mašiną, kuri gali lydėti pėstininkus ir paremti juos kulkosvaidžių ugnimi. Paesaulis M. Nakašidzė suformulavo techninius reikalavimus tokiai mašinai ir sukūrė projektą, kuriuo sudomino Rusijos karo ministeriją. Ministerija tokių mašinų gamybą palaikė per sudėtinga Rusijos pramonei ir mašinas užsakė gaminti Prancūzijoje (Charron kompanija). 1906 m. nedidelė šarvuotųjų automobilių partija (manoma, 6 mašinos) buvo pristatyta į Rusiją. Tai buvo visiškai šarvuotos mašinos, su šarvuotuoju bokšteliu, kuris kulkosvaidžiu galėjo apšaudyti 360° kampu. Pravažumas pripažintas pakankamu, o mašina gavo aukštą įvertinimą.

Tuo pačiu metu vokiečių kompanija Ehrhardt Vokietijos armijai pateikė panašią šarvuotąją mašiną, tačiau vokiečių kariškių tada ji nesudomino.

Italai šarvuotuosius automobilius naudojo Italijos-Turkijos kare (1911–1912 m.).[2]

Pirmojo pasaulinio karo laikų šarvuotieji automobiliai[taisyti | redaguoti kodą]

Daug įvairių šarvuotųjų automobilių buvo naudojama Pirmajame pasauliniame kare. Kartais šarvuotieji automobiliai būdavo organizuoti į eskadronus. Tokiuose didesniuose daliniuose paprastai būdavo keletas šarvuotųjų automobilių, ginkluotų patrankomis. Ėmus plačiai naudoti karinę aviaciją, atsirado ir šarvuotieji automobiliai, ginkluoti priešlėktuviniais kulkosvaidžiais.[3]

Tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. Belgija į ginkluotę priėmė pirmus šarvuotųjų automobilių modelius. D. Britanijos Karališkoji Karinio laivyno oro tarnyba (angl. Royal Naval Air Service) ėmė naudoti automobilius numuštų žvalgybos lėktuvų pilotams gelbėti, o kadangi tokios kelionės darėsi pavojingus, ėmė daryti savadarbius šarvuotus automobilius. Netrukus ši tarnyba užsakė pagaminti specialius šarvuotus automobilius, bet kai 1914 m. gruodį į frontą atvyko užsakyti Rolls-Royce šarvuotieji automobiliai, mobilusis Pirmojo pasaulinio karo etapas buvo pasibaigęs.[4]

Antrojo pasaulinio karo laikų šarvuotieji automobiliai[taisyti | redaguoti kodą]

TSRS[taisyti | redaguoti kodą]

Tarybų Sąjungoje prieš Antrąjį pasaulinį karą automobilių M-1, GAZ-AAA, ZIS-6 ir kitų bazėje buvo sukurti įvairių tipų šarvuotieji automobiliai:

  • lengvieji (masė iki 4 t): BA-20 (rus. БА-20) ir FAI-M (rus. ФАИ-М)
  • vidutiniai (masė 4-8 t): BA-6 (rus. БА-6), BA-6M (rus. БА-6М), BA-9 (rus. БА-9) ir BA-10 (rus. БА-10)
  • sunkieji (masė virš 8 t): BA-11 (rus. БА-11), BA-11d (rus. БА-11д)
  • plaukiojamieji: PB-4 (rus. ПБ-4), PB-7 (rus. ПБ-7)
  • geležinkeliniai (važinėjimui geležinkelio bėgiais): BA-20ŽD (rus. БА-20ЖД) ir BA-10ŽD (rus. БА-10ЖД)
  • sanitarinis transportinis: BA-22 (rus. БА-22).

Lengvųjų šarvuotųjų automobilių šarvai buvo prieškulkiniai, vidutinių ir sunkiųjų – priešskeveldriniai. Lengvieji šarvuotieji automobiliai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais, vidutiniai ir sunkieji – patrankomis ir kulkosvaidžiais.
Korpusai nešamieji, paprastai uždari, su sukiojamais šarvuotaisiais bokšteliais, kuriuose būdavo pagrindinis ginklas.
Važiuoklės – 2-ašės ar 3-ašės, ne visų varomų tiltų, ratai su kulkoms atspariomis pneumatinėmis padangomis.
Ekipažas būdavo 2-4 žmonės. BA_10, BA-11 ir BA-20 turėjo radijo stotis.

Karo metu, dėl silpnos apsaugos nuo artilerijos bei aviacijos, ikikarinių modelių šarvuotųjų automobilių gamyba labai sumažinta, juos nustota naudoti. Nuo 1942 m. gamino tik padidinto pravažumo BA-64, o nuo 1943 m. – jo modifikaciją BA-64B. Pastarieji šarvuotieji automobiliai kartu su lengvaisiais tankais plačiai naudoti žvalgybai ir ryšiui palaikyti.[5].

Šarvuotojo automobilio ir tanko palyginimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šarvuotasis SWAT automobilis

Šarvuotojo automobilio privalumai ir trūkumai siejami su dviem veiksniais – ratinės važiuoklės panaudojimu ir konstravimu iš civilinio automobilio.

Šarvuotojo automobilio privalumai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Didelis greitis – dar XX a. 3-ią dešimtmetį daugelio šarvuotųjų automobilių greitis viršijo 60-70 km/val., kai tuo pačiu metu tankų greitis buvo 1,5-2 kartus mažesnis. Dabar greičių skirtumas dėl patobulėjusios vikšrinės važiuoklės sumažėjęs.
  • Pigumas. Paprasčiausi šarvuotieji automobiliai gaunami civilį automobilį padengus pakankamai storais plieno lakštais ir ir apginklavus kulkosvaidžiu. Net specialios konstrukcijos šarvuotieji automobiliai gerokai pigesni už atitinkamos masės tankus, nes juose naudojami įvairios civilių mašinų sąrankos.
  • Patikimumas. Dėl didesnės tanko masės tanko variklis patiria dideles apkrovas, dėl ko jis sparčiai dėvisi, ir, nuvažiavus tam tikrą atstumą, variklį tenka keisti. Tanko vikšrų trakai važiuojant irgi patiria dideles apkrovas, nuo kurių jie yra. Dėl šių priežasčių XX a. 3-4 dešimtmečių tankai buvo nepatikimi. O to meto šarvuotieji automobiliai buvo žymiai patikimesni už to meto tankus. Po Antrojo pasaulinio karo šie skirtumai išsilygino.
  • Pranašumas taikdariškose operacijose. Šarvuotuosius automobilius lengviau permesti į kovos zoną, jie atrodo mažiau „kariški“. Tankų pranašumas daugiau pasireiškia stambiuose mūšiuose, kurių taikdariškose operacijose praktiškai nebūna.

Šarvuotojo automobilio trūkumai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Prastas pravažumas. Savadarbiai šarvuotieji automobiliai paprastai efektyviai gali veikti tik geruose keliuose, kadangi jų pravažumas būna blogesnis negu civilinio dar neperdirbto modelio (šarvų masė perkrauna važiuoklės galimybes). Specialios konstrukcijos šarvuotieji automobiliai paprastai turi efektyvesnę važiuoklę, tačiau vis viena pravažumu labai atsilieka nuo tankų. Tik daugiaašės važiuoklės (formulė 8×8) suteikia didelį pravažumą, bet jos būdingos ne šarvuotiesiems automobiliams, o grynai kariniams šarvuočiams (ratiniams šarvuotiesiems transporteriams bei kai kurioms ratinėms savaeigėms).
  • Nepakankami šarvuotumas ir ginkluotė. Šis trūkumas susijęs su silpna ratine važiuokle, kuri riboja maksimalią šarvuotojo automobilio masę. Todėl šarvuotasis automobilis „nepaveža“ nei storų šarvų, nei galingos ginkluotės. Tiesa, 1930–1940 m. šarvuotųjų automobilių ir tankų ginkluotė ir šarvuotė dar buvo panašaus lygio (pvz., tarybinis šarvuotis BA-11 ir tankas T-26). Vėliau tankai neprisivejamai išsiveržė į priekį.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Macksey, Kenneth (1980). The Guinness Book of Tank Facts and Feats. Guinness Superlatives Limited. pp. 256. ISBN 0851122043.
  2. Crow, Encyclopedia of Armored Cars, pg. 102
  3. Crow, Encyclopedia of Armored Cars, pg. 25
  4. First World War – Willmott, H.P., Dorling Kindersley, 2003, Pg. 59
  5. Великая Отечественная война1941-1945: энциклопедия.-/Гл. ред. М. М. Козлов. Редколлегия: Ю. Я. Барабаш, П. А. Жилин (зам. гл. ред.), В. И. Канатов (отв. секретарь) и др. — М.: Сов. энциклопедия, 1985.-832 с. с илл., 35 л. илл.