Čekoslovakijos išsiskyrimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Čekoslovakijos išsiskyrimas (ček. Rozdělení Československa, svk. Rozdelenie Česko-Slovenska) įvyko 1993 m. sausio 1 d. Buvusi federacinė valstybė Čekoslovakija pasidalino į atskiras nepriklausomas valstybes – Čekiją ir Slovakiją.

Šis įvykis dar kartais yra vadinamas Aksominėmis skyrybomis.

Prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čekoslovakija iki pasidalinimo.

Čekoslovakija, kaip valstybė atsirado po Austro-Vengrijos žlugimo, kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. 1917 m., Pitsburge, Pensilvanijoje, JAV įvyko susitikimas, kuriame būsimasis Čekoslovakijos prezidentas Tomáš Garrigue Masaryk ir kiti čekų ir slovakų atstovai pasirašė Pitsburgo sutartį, kuriame buvo pažadėta bendra valstybė sudaryta iš dviejų tautų – čekų ir slovakų.

Kai kurie slovakai nebuvo patenkinti šiuo pasikeitimu ir 1939 m. kovą, spaudžiant Adolfui Hitleriui , buvo įkurta Pirmoji Slovakijos Respublika. Po Antrojoj pasaulinio karo ir sovietų okupacijos – šalys buvo vėl sujungtos į socialistinę trečiąją Čekoslovakijos respubliką.

Atsiskyrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m., Čekijos BVP gyventojui buvo 20 % didesnis negu Slovakijos, bet ilgalaikis BVP augimas buvo žemesnis. Pavedimai iš Čekijos biudžeto į Slovakijos, buvo sustabdyti 1991 m. sausį.[reikalingas šaltinis]

Daugybė čekų ir slovakų norėjo, kad ir toliau egzistuotų federacinė valstybė Čekoslovakija. Kai kurios pagrindinės slovakų partijos norėjo, kad būtų daugiau nepriklausomybės nuo Prahos,[reikalingas šaltinis]Slovakų nacionalinė partija nepriklausomybės norėjo visiškai. Būta daug politinių diskusijų tarp dviejų tautų, kuri variantą pasirinkti: išlaikyta federacija ar atskirų nepriklausomų valstybių kūrimas. [1]

1992 m., išrinktas prezidentas Vaclavas Klausas bei kiti politikai, netgi reikalavo stipresnės federacijos („gyvybinga federacija“). Vladimír Mečiar ir kiti tuo metu vadovaujantys Slovakijos politikai norėjo konfederacijos.

Federacijos ir išsiskyrimo stovyklos, birželį pradėjo dažnas ir intensyvias derybas. Buvo prieta prie to, kad liepos 17 d. Slovakijos parlamentas priėmė Slovakų tautos nepriklausomybės deklaraciją. Po šešių dienų, Klausas ir Mečiaras pritarė Čekoslovakijos padalinimui susitikime Bratislavoje. Čekoslovakijos prezidentas Vaclovas Havelas atsistatydino, o išsiskyrimo (kuriam jis iš pradžių priešinosi) proceso nusprendė neperžiūrėti. 1992 m. rugsėjį tik 37 % Slovakijos ir 36% Čekijos gyventojų buvo už išsiskyrimą.[2]

Derybų tikslas buvo atsiskirti taikiai. Lapkričio 13 d., federalinė ansanblėja išleido Konstitucijos aktą 541, kuris nustatė Čekijos ir Slovakijos nuosavybės padalinimą.[3] Kartu su Konstitucijos aktu 542, išleistu lapkričio 25 d., buvo pritarta, kad Čekoslovakijos išsiskyrimo procesas įvyks 1992 m. gruodžio 31 d. 

Išsiskyrimas įvyko be smurto ir buvo pramintas „aksominiu“, taip pat kaip „Aksominė revoliucija“,  kurioje tikslas buvo pasiektas, nepraliejant kraujo, kai tuo tarpu kitose šalyse, tokiose kaip Sovietų Sąjunga ar Jugoslavija, kraujo praliejimo buvo neišvengta.

Pasidalijimo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtumai tarp čekų ir slovakų turi daug stereotipų ir siekia Austro-Vengrijos imperijos laikus, kai Čekija priklausė Austrijai, o Slovakija - Vengrijai. Skirtumai buvo jausti per visą bendros valstybės istoriją bei jos komunistinius laikus. Kai Čekijos ekonomika kilo, Slovakijos – stagnavo. Taip pat Čekija turėjo didesnį politinį svorį.[4]

Padariniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Telekomunikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvi išsiskyrusios šalys toliau naudojo seną šalies kodą +42. 1997 m. vasario 28 d. buvo pakeistas į du atskirus kodus: +420 Čekijai ir +421 Slovakijai. Nuo tada, skambučiai tarp šių dviejų valstybių reikalauja tarptautinio telefono numerio rinkimo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Skalnik Leff, Carol (1997). The Czech and Slovak Republics. Nation versus state. Westview Press, 129–139. ISBN 0-8133-2922-1.
  2. Kamm, Henry.
  3. Mrak, Mojmir (1999). Succession of States. Martinus Nijhoff Publishers. ISBN 978-90-411-1145-6.
  4. Kraus, Michael (2000). “International Forces and Factors”, Irreconcilable Differences? Explaining Czechoslovakia’s Dissolution. Rowman & Littlefield Publishers, Inc.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Innes, Abby (2001), Czechoslovakia: The Short Goodbye (New Haven: Yale University Press).
  • Rupnik, Jacques (2001), "Divorce à l’amiable ou guerre de sécession? (Tchécoslovaquie-Yougoslavie)," Transeuropéennes no. 19/20.
  • Wehrlé, Frédéric (1994), Le Divorce Tchéco-Slovaque: Vie et mort de la Tchécoslovaquie 1918–1992 (Paris: L’Harmattan).
  • Paal Sigurd Hilde, "Slovak Nationalism and the Break-Up of Czechoslovakia." Europe-Asia Studies, Vol. 51, No. 4 (Jun. 1999): 647–665.