Veletris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Veletris
it. Comune di Velletri
   Velletri-Stemma.png   
Velletri.JPG
Veletrio panorama

Veletris
41°42′00″N 12°41′00″E / 41.7°N 12.683333°E / 41.7; 12.683333 (Veletris)Koordinatės: 41°42′00″N 12°41′00″E / 41.7°N 12.683333°E / 41.7; 12.683333 (Veletris)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Italijos vėliava Italija
Regionas: Lacijus Lacijus
Provincija: Romos provincija
Meras: Fausto Servadio
Gyventojų (2010): 53 544
Plotas: 113,21 km²
Tankumas (2010): 473 žm./km²
Altitudė: 332 m
Pašto kodas: 00049
Tel. kodas: 06
Tinklalapis: www.comune.velletri.rm.it
Commons-logo.svg Vikiteka: VeletrisVikiteka
Miesto globėjas(-ai): Šv. Klemensas I

Veletris (it. Velletri) – Italijos miestas Romos provincijoje, Lacijuje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Romos karalius Ankas Marcijus pykosi su volskais, nes šie pažeidinėjo sieną. Todėl jis apgulė Velitrae ir privertė miestą tapti Romos sąjungininku. Valdant Tarkvinijui Senajam, Velitrų gyventojai gavo Romos pilietybę.[1]

Kai žlugo Romos karalystė 510 m. pr. m. e., Lotynų lyga ir Porsenos etruskai bandė sugrąžinti Tarkvinijų Išdidųjį į sostą. Velitrai prisidėjo prie šios sąjungos. Kai romėnai ją nugalėjo Regilo ežero mūšyje (499 ar 496 m. pr. m. e.), lotynai pasidavė, bet volskai toliau priešinosi. 494 m. pr. m. e. Romos senatas nusiuntė konsulą Aulą Virginius Trikostą Celiomontaną. Romėnai užėmė ir nusiaubė miestą, o vėliau jį padarė romėnų kolonija.[2]

443 m. pr. m. e. Velitrai sukilo, bet 381 m. pr. m. e. tribūnai Cincinatas ir Spurijus Papirijus nugalėjo miestą. 379 m. pr. m. e. Markas Furijus Kamilas ir 377 m. pr. m. e. Cincinatas puolė Velitrus ir 365 m. pr. m. e. miestas buvo užimtas.

Praradęs politinę laisvę, be apsauginių sienų ir toli nuo prekybos kelių miestas nusmuko. Gajus Grakchas skatino Velitrų kolonizaciją, o keli patricijai čia pasistatė vilas. Mieste buvo kelios šventyklos ir amfiteatras. Oktavijų giminė kilusi iš Velitrų, Augustas čia praleido savo jaunystę.[2]

Miestas pradėjo smukti po Alariko I nusiaubimo 410 m. V a. čia buvo vyskupystės centras, o kitą šimtmetį tapo imperijos miestu, kai Bizantija užėmė Italiją. Pirma informacija apie miestą viduramžiais yra iš vyskupo Adeodato 465 m. V-VI a. išaugo Veletrio vyskupystės svarba.

981 m. miestą pradėjo valdyti Tuskulo grafai. 1184 m. Robert Guiscard žygiavo į Romą pro Veletrį ir sutiko stiprų vietinių pasipriešinimą. Juos apdovanojo popiežius 1101 m. bendruomenei suteikdamas dideles ribas.[3]

XIII a. miestas buvo valdomas kaip respublika. Veletrį valdė Didžioji taryba, kurią sudarė konsulai. Vėliau ją pakeitė devynių vyrų taryba.

Poiežius Aleksandras IV, buvęs Veletrio vyskupas, įsakė Veletrio šventųjų kankinių Pontiano ir Eleuterio reliktus saugoti kriptoje po katedra. 1342 m. Nicola Caetani apgulė miestą, bet Veletris priešinosi iki atvykstant pastiprinimui iš Romos. Už pagalbą Roma gavo teisę skirti merą. Tai truko iki 1374 m., kai buvo sutarta, kad podesta bus renkamas kas 6 mėn, o pirmus keturis kartus ratifikuos Roma. 1353 m. atidarytas Trivijaus bokštas, miesto simbolis.[3]

1408 m. Ladislajus Neapolietis, bandydamas užimti popiežiaus valstybę okupavo Veletrį. 1434 m. popiežius Eugenijus IV, kovodamas su Kolonų ir Saveli šeimomis, sugriovė Lariano pilį padedamas 800 Veletrio karių. Po to Kastelana atiteko Veletriui iki 1967 m. Per Druskos karą tarp popiežiaus Siksto IV ir Ferdinando II Kataliko Kampomorto mūšyje 1482 m. balandžio 21 d. pelkėtoje žemėje šalia Veletrio 500 Veletrio karių kovėsi popiežiaus pusėje ir padėjo jam laimėti.

1512 m. Veletris vis dar buvo laisvas miestas, tik dabar jį valdė priorai. 1526 m. lapkritį popiežiaus Klemenso VII pasiūsti veletriečiai prisidėjo sugriaunant Marino pilį, kuri priklausė Kolonų šeimai, ispanų sąjungininkams. Po to Marino valdovas Ascanio Colonna nusiaubė Romą 1527 m. gegužės 7 d., įkalino popiežių Šventojo Angelo pilyje, privertė Veletrį sumokėti milžinišką sumą pinigų už Marinui padarytus nuostolius ir užleisti dalį žemių. Popiežius Sikstas V 1589 m. panaikino pasaulietinę Veletrio vadovybę, o popiežius Grigalius XIV 1591 m. sujungė savo ir pasaulietinę valdžią Veletryje užbaigdamas miesto nepriklausomybę.

Per Austrijos įpėdinystės karą ispanai nugalėjo austrus Veletrio mūšyje.

Po Prancūzijos revoliucijos Veletris pasiskelbė respublika. Vėliau miestas perėjo į kitą pusę ir 900 veletriečių priešinosi Joachim Murat, kai šis apgulė Castel Gandolfo. Respublika išliko iki 1814 m.[3] Garibaldis nugalėjo Neapolio Burbonus Veletrio mūšyje, bet pergalė buvo trumpalaikė, nes Romos respubliką ir Veletrį užėmė prancūzai.

1856 m. Veletryje atsirado telegrafas, o 1866 m. popiežius Pijus IX atidarė Romos-Veletrio geležinkelį, trečią popiežiaus valstybėje. Tai padėjo augti miestui net jam tapus Italijos karalystės dalimi.[4]

1927 m. fašistai pradėjo vynuogių ir vyno festivalė, kuris ir dabar švenčiamas spalį.

Per Antrą pasaulinį karą sąjungininkams išsilaipinus Ancijus|Ancijuje 1944 m. sausio 22 d. Veletrije vyko susirėmimai paskutinėmis gegužės dienomis. Mieste buvo Vermachto pirmoji parašiutininkų divizija, nes miestas buvo nacių Cezario linijos dalimi. 36-oji pėstininkų divizija, vadovaujama JAV generolo Fred Walker, pastebėjo spragą vokiečių gynyboje tarp Veletrio ir Valmontonės ties Artemizijo kalnu. Birželio 1 d. Veletris buvo užimtas, o kitą dieną - Valmontonė. Veletris buvo visiškai sugriautas per karą, svarbiausi paminklai Trivijaus bokštas, Palazzo Comunale ir Palazzo Ginnetti nebuvo atstatyti.

Miestai partneriai[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Dionigi d'Alicarnasso, Ῥομαική Ἀρχαῖη, lib. III v. 41.
  2. 2,0 2,1 Livy, Ab Urbe condita, lib. VI v. 12-13.
  3. 3,0 3,1 3,2 Antonio Nibby, Analisi storico-topografico-antiquaria della carta de' dintorni di Roma - Velletri, Roma, 1829.
  4. Antonio Nibby, Analisi storico-topografico-antiquaria della carta de' dintorni di Roma - Velletri, Rome, 1829.