Žagsėjimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Žagsėjimas (lot. singultus) – nevalingas, paprastai stereotipiškai pasikartojantis stiprus ir trumpas įkvėpimas, esant uždarai arba labai susiaurėjusiai balso angai, nulemtas netikėto spazmiško diafragmos susitraukimo. Žagsėjimui būdingas neurorefleksinis mechanizmas, nes nerviniai impulsai iš paveikto organo jaudina diafragminio nervo centrą. Žagsėjimą gali sukelti ir stemplės arba pleuros patologija arba tiesioginis diafragminio ar klajoklio nervo dirginimas. Žagsulio priepuolis paprastai praeina pats, tačiau kartais, chroniško žagsulio atvejais, tenka pritaikyti medicininį gydymą.

Pagrindinės žagsėjimo priežastys yra šios:

  • fiziologinės,
  • neurogeninės,
  • psichogeninės,
  • periferinės,
  • toksinės

Priežastis[taisyti | redaguoti kodą]

Žagsulys gali būti sukeltas daugybės centrinės ir periferinės nervų sistemos sutrikimų, dėl sujaudintų ar pažeistų klajoklio bei diafragminio nervų. Žagsulys dažnai prasideda suvartojus alkoholio, karbonizuotų gėrimų, sausų kepinių bei aštraus maisto. Taip pat jis gali būti sukeliamas per greitai valgant ar dėl labai ilgo juoko. Ilgai trunkantis ir sunkiai gydomas žagsėjimas gali būti sukeltas pažeidus ar suerzinus susijusius nervus. Chemoterapija 30 % pacientų taip pat sukelia žagsulį.

Filogenetinė hipotezė[taisyti | redaguoti kodą]

Christian Straus su savo komanda, dirbantys Kanadoje, Kalgario universitete, pasiūlė teoriją, kad žagsulys yra evoliucijos liekana iš amfibijų kvėpavimo sistemos. Amfibijos, pavyzdžiui, varlės, ryja orą ir vandenį dėl motorinio reflekso, panašiai kaip žinduoliai žagsi. Norėdami patvirtinti šią teoriją, jie stebėjo motorinius kanalus, kurie leidžia atsirasti žagsuliui dar embrioninio vystymosi metu, kol dar nėra galutiniai išsivystę plaučiai. Taigi, pasak šios teorijos, žagsėjimas yra dabartinės žinduolių plaučių sistemos evoliucinis pirmtakas. Be to, tiek žagsėjimas, tiek amfibijų oro rijimas, sukeltas padidėjusio CO2 kiekio, gali būti nuslopintas vaisto Baclofen, o tai patvirtina bendrą šių veiksmų kilmę. Tai gali paaiškinti kodėl neišnešioti naujagimiai apie 2,5 % laiko praleidžia žagsėdami. Jie mėgina ryti orą kaip amfibijos, nes jų plaučiai nėra iki galo susiformavę.

Gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastai žagsulys praeina be medicininio įsikišimo. Tačiau yra sukurta daugybė anekdotinių būdų jam numalšinti. Dažniausiai naudojamos priemonės yra išgąsdinimas, riešutų sviesto valgymas, šaukštas acto, vandens gėrimas (kartais atsistojus žemyn galva), kvėpavimo sulaikymas.

Kartais žagsėjimas tampa nepertraukiama, ilgalaike būsena, pvz., 15 metų mergaitė, kuri 2007 m. be pertraukos žagsėjo penkias savaites. Tokie priepuoliai gydomi medikamantais Haloperidol (antipsichotiniai raminamieji), chlorpromazinu (antipsichotinis vaistas su stipriu sedatyviniu poveikiu) ir kt. tokiais atvejais taip pat naudojamas Baclofen, kuris nuslopina spazmus ir taip sumažina žagsėjimą. Efektyviam gydymui sedatyvais dažnai reikia tokios dozės vaistų, kad pacientas praranda sąmonę ar tampa letargiškas. Toks gydymas taikomas trumpai, nes vaistų vartojimo metu pacientas negali užsiimti kasdiene veikla.

Nuolatinis žagsėjimas, prasidėjęs dėl elektrolitų disbalanso, gali būti nuslopintas geriant karbonizuotus gėrimus, kuriuose yra druskų, nes tai normalizuoja kalio-natrio pusiausvyrą nervų sistemoje. Dėl karbonizacijos, medžiagos greičiau absorbuojamos. Tačiau kai kuriems žmonėms tokie gėrimai kaip tik gali sukelti žagsulio priepuolį.

Dr. Bryan R. Payne, neurochirurgas, dirbantis Luizijanos Valstijos universiteto Sveikatos mokslų centre, sėkmingai atliko eksperimentinę procedūrą, pacientams, kurie žagsėjo be perstojo, krūtinėje implantuodamas klajoklinio nervo stimuliatorių. Stimuliatorius į smegenis per klajoklinį nervą siunčia ritmiškus elektros impulsus. Vėliau šis prietaisas buvo pritaikytas kontroliuoti kai kurių žmonių epilepsijos priepuolius.