Storoji žarna

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.
Žarnynas

Storoji žarna – (lot. intestinum crassum) – virškinimo sistemos organas, prasidedantis nuo plonosios žarnos klubinės dalies ir baigiasi išange. Ilgis apie 1,5 m, spindis aklosios žarnos srityje 7-8 cm, kitose dalyse – 4-5 cm. Storoji žarna skirstoma į tris dalis: akląją, gaubtinę ir tiesiąją žarną. Ilgis- 1,5 m, spindžio pradžia – 7 cm, pabaiga- apie 4 cm.

Dalys:

Padėtis:

Akloji, skersinė, riestinė gaubtinė žarnos dalys ir tiesiosios žarnos pradžia užima intraperitoninę padėtį, kylančioji, nusileidžiančioji gaubtinės žarnos ir vidurinė tiesiosios žarnos dalis- mezoperitoninę, o tiesiosios žarnos galas – ekstraperitoninę padėtį. Storoji žarna prasideda dešinioje klubo duobėje akląja žarna ir, kildama aukštyn pilvo ertmės dešiniuoju pakraščiu, pereina į kylančiąją gaubtinę žarną. Menamą ribą tarp jų sudaro klubinės žarnos atsivėrimo į storąją žarną žiotys. Ties kepenimis žarna pasisuka į kairę ir pereina į skersinę gaubtinę žarną. Ji tęsiasi skersai pilvo ertmės, o jos pasaitas, mesocolon transversum, prisitvirtina prie užpakalinės pilvo sienos ir padalija pilvaplėvės ertmę į viršutinį ir apatinį aukštus. Ties blužnimi žarna pasisuka žemyn. Riestinė žarna, persilenkusi per užpakalinį mažojo dubens kraštą, pereina į tiesiąją žarną, kuri baigiasi tarpvietėje išeinamąja anga, anus.

Storojoje žarnoje turinys juda lėčiau negu plonojoje: nuo aklosios žarnos iki riestinės jis nukeliauja per 12 valandų. Dar reikia 6-8 valandų, kol turinys pasišalina iš organizmo išmatų pavidalu. Normalu, kai žmogus tuštinasi nuo 1 karto per 2 paras iki 2 kartų per vieną parą. Storosios žarnyno mikrofloros sudėties pakinta dėl ligų. Sergant žarnyno mikroflora išplinta į proksimalinę storiosios žarnos dalį ir tulžies latakus, vystosi disbiozė. Toliau progresuojant disbiozei, atsiranda bakterijų su patogeninėmis savybėmis.

Storosios žarnos liaukos išskiria skaidrias, šarmines sultis, kuriose yra nedaug virškinamųjų fermentų ir gleivių su slidinamosiomis medžiagomis. Sulčių išsiskiria nedaug, o rūgšti aplinka, kurią sudaro bakterijų apykaitos produktai, fermentus greitai suardo. Su pirmuoju kūdikių maitinimu į jų virškinamąjį kanalą patenka įvairių rūgimo ir puvimo bakterijų, kurios palankiausias egzistavimo sąlygas randa storojoje, ypač aklojoje žarnoje.

Joje jos intensyviai dauginasi ir nuolat plinta tolimąja kryptimi. Bakterijos ir jų apykaitos produktai sudaro maždaug pusę storosios žarnos turinio. Bakterijos organizmui turi ir teigiamą ir neigiamą reikšmę. Teigiama reikšmė- celiuliozės ir jungiamojo audinio virškinimas, kuris vyksta bakterijų medžiagų apykaitos metu. Be to, jos sintetina tam tikru B ir K grupių vitaminus. Neigiamą reikšmę turi puvimo ir rūgimo procesų metu atsirandantys produktai: indolas, skatolas, kadaverinas, įvairios organinės rūgštys. Šios medžiagos įsiurbiamos į kraują ir kenkia organizmui.

Nesuvirškintų medžiagų likučiai, nevirškinamos medžiagos, tulžies liekanos, bakterijos ir jų apykaitos produktai, suklijuoti gleivėmis ir slidinamosiosmis medžiagomis. Iš plonosios žarnos tyrė nedidelėmis proporcijomis patenka į storąją žarną ir, veikiama persitaltinių judesių, slenka tolimesne kryptimi. Grįžti atgal į klubinę arną tyrei trukdo klubinis aklosios žarnos vožtuvas. Storosios žarnos persistaltines bangas keičia antiperistaltinės bangos, todėl turinys žarnoje išbūna 12-15 valandų. Per tą laiką tyrė sutirštėja ir virsta išmatomis.

Storosios žarnos sutrikimai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kazys Algimantas Tamašauskas, Rimvydas Stropus, Žmogaus anatomija, KMU leidykla, 2003.