Siegfried Fornaçon
Zygfrydas Fornaconas (vok. Siegfried Fornaçon; 1910 m. birželio 29 d. Gumbinėje, Rytprūsiuose – 1987 m. rugpjūčio 25 d. Reinbeke, Vokietija) – Vokietijos literonų pastorius, bažnytinės muzikos ir laivybos istorikas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Karalienės mokytojų seminarijos auklėtinio pedagogo P.E.G. Fornaçono šeimoje. Protėviai iš tėvo pusės atvyko iš Šveicarijos po 1709 m. Prūsų krašte siautusio maro, motinos proseneliai buvo prancūzų hugenotai. Tėvo motina Augustė Meilutaitė (1849–1924) kilusi iš Tarpučių (Darkiemio apskritis).
S.Fornaconas Karaliaučiuje lankė humanistinę gimnaziją „Friedrichs-Kollegium“, nuo 1929 m. Albertinoje studijavo teologiją. Studentaudamas papildomą duoną užsidirbdavo kaip „Konigsberger Allgemeinen Zeitung“ laikraščio reporteris Karaliaučiaus uostui. Studijas tęsė Greisfvalde, Vupertale ir Berlyne. Priklausė Išpažįstančiajai bažnyčiai (vok. Bekennenden Kirche), kuri palaipsniui virto opozicine organizacija šalyje besiformuojančiam nacistiniam sąjūdžiui.
1939 m. vedė teologiją studijavusią Gertrūdą Kosbadt. 1940 m. gavo pirmąjį paskyrimą į Šventapilės bažnyčią. Pasisakęs neigiamai apie Vokietijoje valdžiusį nacių režimą, buvo priverstas per 24 val. išvykti iš Karaliaučiaus apygardos. Prisiglaudė Gross Friedrichsdorf kaimo bažnyčioje. 1941 m. balandžio 11 d. pašauktas į Vokietijos kariuomenę, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Baltarusijoje ir Ukrainoje. 1944 m. buvo sužeistas į koją ir karo pabaigos sulaukė lazarete, vakarinėje Vokietijos dalyje. Po karo Bavarijoje susitiko su iš Rytprūsių ten pasitraukusia savo šeima. 1947 m. paskirtas pastoriumi į Ditcumo kaimą (prie sienos su Olandija). 1950 m. sielovadinę tarnybą tęsė Švedte prie Oderio (pasienyje su Lenkijos Liaudies Respublika). Nuo 1952 m. gyveno Falkensée miestelyje, 1954–1961 metais dėstė giedojimą liuteroniškoje Bažnytinės muzikos mokykloje VDR sostinėje Berlyne. 1962–1972 m. tarnavo pastoriumi Lindenhagene.
Buvo kritiškas Rytų Vokietiją valdžiusiam režimui, todėl išleistas į priešlaikinę pensiją. 1973 m. jam su žmona ir dukterimi Franciska leista išvykti gyventi pas sūnų į Vakarų Vokietiją. Apsigyveno Reinbeke, kur sūnus Johanas jau dirbo mokytoju.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daug laiko Zygfrydas Fornaconas buvo paskyręs literoniško giedojimo istorijos tyrimams. Jo dėmesio centre buvo Rytų ir Vakarų Prūsijos bažnytinė muzika, ta tema išleido keletą knygų.
Dideli S.Fornacono nuopelnai laivybos tyrimams rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Išsamiai aprašė ir išspausdino atskiromis knygomis laivų gamybos, jų eksploatacijos istorijas tiek Kuršių mariose, tiek ir Aistmarėse.
Už savo veiklą 1979 m. buvo apdovanotas Elbingo kultūros premija (vok. Elbinger Kulturpreis).
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Die Lieder unserer Kirche (Eine Handreichung zum Evangelischen Kirchengesangbuch. Handbuch zum Evangelischen Kirchengesangbuch) – Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1958 (kartu su Johannes'u Kulp'iu ir Arno Biuchneriu)
- Handbuch zum Evangelischen Kirchengesangbuch. Band III,1. – Berlin: Evangelische Verlagsanstalt, 1970 (kartu su Eberhardu Veismanu ir kt.)
- Die Elbinger Seedampfer. – Bremerhaven: Truso-Verlag, 1978 ISBN: 3883780030 / 3-88378-003-0
- Braunsberger Segelschiffe und ihre Reeder von 1760 bis 1863. – Münster: Historischer Verein für Ermland, 1987
- Lommen und Buxer – Volkstümlicher Schiffbau in Ost- und Westpreussen. – Brilon-Gudenhage: Selbstverlag, 1988 (kartu su Gerhardu Salemke)