Saulius Gricius

Kitos reikšmės – Gricius (reikšmės).

Saulius Gricius

Saulius Gricius Taikos žygyje, 1989 m.
Gimė	1963 m. birželio 27 d. Kaune
Mirė	1991 m. gegužės 19 d. (27 metai) Kaune
Palaidotas (-a)	Eigulių kapinėse
Sutuoktinis (-ė)	Angelė
Vaikai	Laima, Gailius

Veikla	gamtosaugininkas visuomenininkas, Lietuvos visuomeninio ekologinio judėjimo pradininkas, žygeivis, „Atgajos" klubo bei Lietuvos Žaliųjų judėjimo lyderis, Kauno miesto politikas, buvęs vicemeras

Alma mater	Kauno politechnikos institutas

Saulius Gricius (1963 m. birželio 27 d. Kaune – 1991 m. gegužės 19 d. Kaune) – gamtosaugininkas visuomenininkas, Lietuvos visuomeninio ekologinio judėjimo pradininkas, žygeivis, „Atgajos" klubo bei Lietuvos Žaliųjų judėjimo lyderis, Kauno miesto politikas, buvęs vicemeras.

Biografija ir veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Saulius Gricius baigė Kauno 12-ąją vidurinę mokyklą Vilijampolėje. Mokėsi Kauno politechnikos institute, kurį baigęs įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Studijuodamas susidomėjo kraštotyra, folkloru. Įsigilinęs į tautosaką suvokė, kad „lietuvio dvasia ir gyvensena – gamtiška, „žalia". Įstojęs į instituto žygeivių klubą „Ąžuolas" daug keliavo – į Karpatų, Kaukazo, Chibinų, Tian Šanio, Uralo kalnus.

Studijų metais vedė kurso draugę Angelę, su kuria augino 2 vaikus – dukrą Laimą (g. 1987 m.) ir sūnų Gailių (g. 1984 m.).

1986 m., atsiliepdamas į rašytojų ir mokslininkų kreipimąsi dėl SSRS Energetikos ministerijos planų eksploatuoti naftos gręžinius Baltijoje prie Kuršių Nerijos krantų, S. Gricius organizavo protesto parašų rinkimą Kauno aukštosiose mokyklose, mokslinio tyrimo institutuose, gamykose.

1987 m. liepos 16 d. kartu su bendraminčiais įkūrė Kauno paminklosaugos klubą „Atgaja". Vėliau, po dešimties metų, šio klubo narys Linas Vainius rašys: „Saulius Gricius, tragiškai pasitraukęs iš gyvenimo 1991 m., buvo didžiausias „Atgajos" akcijų įkvėpėjas ir organizatorius, vienas iškiliausių Žaliųjų lyderių. Visą „Atgajos" istoriją galima suskirstyti į du svarbiausius laikotarpius: Sauliui Griciui gyvam esant (1987–1991 m.) ir po jo mirties. "

Kaip žygio idėjų ir veiklos tęsinys, 1988 m. spalio 15 d. įvyko Lietuvos Žaliųjų judėjimo steigiamoji konferencija. Po konferencijos tuometinis Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas V. Einoris pakvietė S. Gricių dirbti Kauno regioniniame gamtos apsaugos komitete. S. Gricius su pasiūlymu sutiko ir nuo 1988 m. lapkričio 18 d. pradėjo dirbti Kauno teritorinio gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoju. „Maniau – kviečia dirbti inspektoriumi, o pasirodo – pirmininko pavaduotoju. Bet ne tai svarbiausia. Siaubingas darbo krūvis. Pernai dviese peržiūrėjome tūkstantį projektų, maždaug po tris kasdien. O juk neužtenka vien susipažinti – reikia ir į vietą nuvažiuoti, rimtai įsigilinti ir tik tada nuspręsti", – apie naujas pareigas kalbėjo S. Gricius. Iki tol jis dvejus metus dirbo meistru „Koordinatės" staklių gamybinio susivienijimo surinkimo ceche. Lygindamas senąjį ir naująjį darbą, S. Gricius kalbėjo: „Gamyklon eidavau sunkią pareigą atlikti, o čia ir anksčiau ateinu, ir užsibūnu. Daug skaitau, jaučiu, kad žinių daugėja, kad tobulėju".

1988 rugsėjo 3 d. - "Apkabinkime Baltiją" akcija. Bendrija "Atgaja" kartu su "Žemynos" klubu organizavo akciją Baltijos jūros ekologijos tema. Prisijungė Latvijos ir Estijos žmonės, palaikymo sulaukta ir iš Skandinavijos. Po šios akcijos pirmąjį rugsėjo savaitgalį pradėta švęsti Baltijos jūros diena.

1988 m. spalio 22-23 d. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas.

1989 m. kovo 1 d. S. Gricius kartu su dviem bendražygiais, protestuodami prieš Kauno vandenvalos įmonės statybos aikštelės parinkimo vilkinimą, pradėjo bado streiką.

1989 m. kovą surengta akcija Tilžėje prieš Nemuną teršiantį celiuliozės fabriką.

1989 m. balandžio 26 d. Černobylio branduolinės katastrofos metinių minėjimas Kaune.

1989 m. balandžio 29 d. – gegužės 15 d. akcija prieš Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės galingumo didinimą.

1989 m. liepos 7 d.–16 d. Taikos žygis, antikarinė akcija, protestuojant prieš sovietų kariškių vykdomą gamtos niokojimą.

1989 m. rugpjūčio 18 d. – rugsėjo 4 d. piketas Piliuonos gyvenvietėje (Kauno r.), siekiant neleisti statyti karinio objekto kodiniu pavadinimu „Neman", kuris aplinkai kenktų dėl aukšto dažnio ir radioaktyvių bangų. Po derybų su Vyriausybe statyba užkonservuota.

Būdamas tuometiniu Kauno vicemeru, Saulius Gricius, kreipęsis į KTU radijo klubo narius, rūpinosi sukūrimo radijo ryšio tilto į Vakarus tam atvejui, jeigu prasidėtų ginkluota sovietų karinių pajėgų agresija [1] Archyvuota kopija 2009-01-16 iš Wayback Machine projekto..

1990 m. „Nerimo dūžių" akcijos prie Kauno įmonių, didžiausių aplinkos teršėjų (Kauno dirbtinio pluošto gamyklos, „Bangos" gamybinio susivienijimo, kt.).

1990 m. pavasarį S. Gricius dalyvavo Kauno miesto tarybos rinkimuose ir buvo išrinktas Kauno miesto tarybos deputatu. Pagrindinis jo rinkiminis įsipareigojimas buvo per kadencijos laikotarpį pastatyti Kauno vandenvalos įrenginius.

1990 m. balandžio 11 d. S. Gricius išrinktas Kauno miesto mero pavaduotoju, atsakingu už aplinkos apsaugą, miesto ūkį ir vystymąsi bei sveikatos apsaugą. 1990 m. rugpjūtį taryba patvirtino S. Griciaus parengtą miesto ekologinės būklės gerinimo programą.

1990 m. rugsėjo 15 d.–20 d. S. Gricius kartu su „Atgajos" klubu Palangoje surengė ekologinį renginį „Baltijos studijų savaitė", kurios pagrindinė tema buvo didžiausio Baltijos bei Nemuno teršėjo – Kauno miesto – nuotekų valymo įrenginių statyba. Renginyje dalyvavę Lietuvos parlamento vadovas V. Landsbergis, Vyriausybės nariai pasirašė „Pažadą Baltijai", kuriuo įsipareigojo padaryti viską, kad Baltijos jūra būtų švari.

Per 1991 m. sausio įvykius S. Gricius buvo vienas iš pagrindinių gynybos organizatorių Kaune.

1991 m. gegužės 19-osios rytą S. Gricius rastas negyvas po savo buto langais Neries krantinėje. Kauno miesto prokuratūra informavo visuomenę, kad iš pirminių duomenų darytina išvada, jog S. Gricius nebuvo nužudytas tyčia ar dėl neatsargumo, kad jo mirtis įvyko dėl savižudybės.^[1] Jo palaikai pagonių papročiu buvo kremuoti tuometinio Kauno medicinos instituto krematoriume. Urna su dalimi pelenų palaidota Eigulių kapinėse, kita dalis pelenų buvo išberta į Baltijos jūrą.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. S. Gricius (po mirties) apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu medaliu.
1992 m. S. Griciui (po mirties) už gamtosauginę veiklą įteikta pirmoji Valdo Adamkaus premija.
2015 m. apie S. Gricių ir „Atgajos“ klubą sukurtas dokumentinis filmas „Žalieji muškietininkai“. Režisierius Jonas Ohmanas.