Pranešėjas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pranešimas (angl. Whistleblowing) - darbuotojo ar kito asmens pranešimas apie organizacijoje, valstybės ar savivaldybių įstaigoje, privataus sektoriaus įmonėje pastebėtą galimą piktnaudžiavimą ar aplaidžius veiksmus, kurie gali kelti grėsmę viešajam interesui ar pačios organizacijos reputacijai.[1]

Žmonės, sąžiningai atskleidžiantys aukščiau minimą informaciją, yra laikomi pranešėjais (ang. Whistleblower).

Pranešėjų apsaugos reguliavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kad apie piktnaudžiavimą pranešę asmenys nebūtų persekiojami, atleidžiami iš darbo ar nepatirtų kitų neteisėto poveikio priemonių, juos gina pranešėjų apsaugos įstatymai. Šis reguliavimas skirtingose valstybėse nėra vienodas: vienose veikia atskiri specialūs įstatymai, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Vengrijoje ar Slovėnijoje. Kitose šalyse pranešėjų apsaugą reguliuoja keletas skirtingų įstatymų ar jų nuostatų. Kai kuriose valstybėse apskritai nėra nuostatų, skirtų pranešėjų apsaugai.

Pranešėjų apsauga Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje 2005 metais buvo pateiktas ir Seime svarstytas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas, tačiau iki šiol toks įstatymas nėra priimtas. Nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus iniciatyva 2009 metais buvo parengtas naujas Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas ir teiktas derinti valstybės institucijoms. Seimo narių grupė „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“, remdamasi minėtu projektu, įregistravo naują Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą Seime 2010 m. rugsėjo 30 d.[2]

Priėmus pranešėjų apsaugos įstatymą, valstybė įsipareigotų saugoti sąžiningus pranešėjus bei jų šeimos narius nuo fizinio susidorojimo, atleidimo iš darbo ir kitų neteisėto poveikio priemonių. Įstatymas taip pat turėtų skatinti piliečius aktyviau pranešti apie pastebėtus pažeidimus.

Tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Tarptautinė audito, mokesčių ir verslo konsultacijų bendrovė (KPMG) 2007 metais atliko „Sukčiaus portreto“ tyrimą, kuriame aprašė apgavikų charakteristikas, jų veikimo priežastis ir kontekstą.[3]
  • Public Concern at Work organizacija 2007 ir 2009 metais Jungtinėje Karalystėje atliko visuomenės nuomonės apie pranešimus bei pranešėjų apsaugą tyrimus. pasirengimą pranešti apie pastebėtą pažeidimą darbo vietoje. Rezultatai rodo, kad 2007 metais 22 proc. apklaustųjų žinojo apie teisinę apsaugą pranešėjams, 2009 metais- 23 proc. 2007 metais pranešimą apie galimus neteisėtus veiksmus teigiamai vertino 36 proc. respondentų, tuo metu 2009 metais- 41 proc. Beveik kas trečias iš dešimties teigė, kad nežino, kur galėtų kreiptis dėl pastebėto pažeidimo. 2009 metais padaugėjo žmonių (2007 – 29 proc., 2009 – 38 proc.), teigiančių, kad jų darbovietėje yra pranešimų priėmimo politika. Tai dažniau sakė dirbantys viešajame sektoriuje.[4]
  • Transparency International 2009 m. pristatė 10 šalių (Bulgarija, Čekija, Estija, Vengrija, Airija, Italija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija) pranešėjų apsaugos politikos ir praktikos analizę . Paaiškėjo, jog daugelyje analizuotų šalių yra pradedama kurti teisinė pranešėjų apsauga, daugiausia dėmesio skiriama viešajam sektoriui. Tačiau šalyse gajus neigiamas požiūris į pranešėjus – jie vadinami skundikais, šnipais ir pan. Šalyse taip pat trūksta politinės valios, gaunami pranešimai nėra tinkamai registruojami, nėra sukurtų registravimo standartų.[5]
  • Transparency International Lietuvos skyrius 2011 metais tyrė „Karštąsias linijas“ Lietuvos valstybinėse institucijose.Iš viso šalies valstybinėse institucijose (nacionaliniame lygmenyje) veikia beveik 60 karštųjų linijų, tačiau jos nėra pakankamai viešinamos, nėra bendrų pranešimo registravimo standartų, egzistuoja skirtingas požiūris ir praktika į gaunamų pranešimų anonimiškumą ir konfidencialumą.[6]


Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]