Nutkai

Nutkai
Nutkų krepšių pynėja (XX a. 4-as dešimtmetis)
Gyventojų skaičius	7680
Populiacija šalyse	Kanada ( Britų Kolumbija)
Kalba (-os)	anglų, nutkų, prancūzų
Religijos	krikščionybė
Giminingos etninės grupės	makahai, t. p. kvakiutliai, haislai, heiltsakai

Vikiteka:	Nutkai

Nutkai (angl. Nootka, sav. Nuu-chah-nulth, Nuučaan̓uł) – vakašams priklausanti indėnų tauta, gyvenanti vakarų Kanadoje, Britų Kolumbijoje. Populiacija – 7680 žmonių. Nutkų kalbą, priskiriamą vakašų šeimai, vartoja jau nedaugelis, paplitusios anglų, prancūzų kalbos. Pagal tikybą dauguma nutkų krikščionys – Romos katalikai (daugiausia šiaurėje) ir protestantai (ypač presbiterionai).

Nutkai prigimtinės žemės – vakarinis Vankuverio salos krantas. Bendro vardo neturėjo, 1778 m. jiems nutkų vardą suteikė Džeimsas Kukas. Skiriasi į tris potautes, kurias skiria Estivano ir Pačeno kyšuliai: šiaurės nutkus ir vidurio nutkus, kalbančius nutkų kalba, bei pietinius nutkus, kalbančius nitntatų kalba ir kultūriškai artimus makahams. Jie prie nutkų prisijungė XX a. 1978 m. nutkai pasivadino žodžiu Nuučaan̓uł, reiškiančiu „ištisai palei kalnus“.

Nutkai buvo svarbi grandis žvėrių kalių prekyboje, joje dalyvavo iki XVIII a. Gebėjo greitai prisitaikyti prie kintančių rinkos poreikių, greitai keitė vienus verslus kitais. XIX a. pab. nutkų žemėse sudarytos rezervacijos. Įvedus krikščionybę, nutkų kultūra patyrė nuosmukį. Nuo XX a. vid. daug nutkų išsikėlė į miestus. 1958 m. įkūrė genčių sąjungų tarybą.

Tradicinė nutkų kultūra panaši į kitų šiaurės vakarų indėnų. Statėsi nuolatines gyvenvietes prie giliai į salą įsirėžusių įlankų. Vertėsi žvejyba (lašišų, silkių ir kt.), jūrinių žvėrių bei vandens paukščių medžiokle, rankiojimu. Ypač prestižinis verslas buvo banginių medžioklė – joje dalyvaudavo pats genties vadas, kuriam priklausė teisė pirmam smogti harpūnu į gyvūną. Salos gilumoje gyvenę nutkai vertėsi elnių medžiokle. Buvo labai išplėtoję medžio drožybą, taip pat pynimą, audimą. Iš didžiųjų tujų skaptuodavo kanojas. Mainams rinkdavo dentalijų kriaukles.

Iš tujų žievės pindavosi apsiaustus ir kūgiškas kepures. Dažydavosi veidą.

Nutkų visuomenės pagrindas – vietinė gimininė grupė, kuriai vadovauja vadas (jo titulas paveldimas). Šios grupės jungdavosi arba užkariaudavo viena kitą ir sudarydavo gentis bei jų konfederacijas. XIX a. būta virš 20 genčių, vėliau jos persikeitė į 15 bendruomenių. Giminės linija vedama iš abiejų tėvų, nors paveldėjimas eina daugiausia per tėvo liniją. Santuoka dažniausiai patrilokalinė, būta sororato, levirato, vadų poligamijos. Buvo paplitęs potlačo paprotys. Būdingas išsisluoksniavimas luomais, vergovė.

Nutkų religijai būdingas šamanizmas, turtinga mitologija ir dievų panteonas (ypač svarbūs mitiniai veikėjai – Griausmapaukštis, Keturių šalių valdovai).

Dabar nutkai verčiasi daugiausia medienos pramone, žvejyba. Nors buvo ženkliai asimiliuoti, išlaikė tradicinius giminių ryšius, potlačo praktiką.^[1]

Pagrindinės nutkų gyvenvietės: Ahousatas, Ehatisatas, Heškvitas, Kijukitas, Muvačatas, Nučatlatas, Huajatas, Ahasvinis, Opicatas, Tokuatas, Port Albernis.