Harpūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senoviniai harpūnai

Harpūnas (ol. harpoen) – įrankis, skirtas dideliems jūros žinduoliams (banginiams, ruoniams, jūros vėpliams) medžioti. Rankinis harpūnas vartotas jau nuo paleolito pabaigos. Jis sudarytas iš medinio koto, dantyto akmens, kaulo ar metalo antgalio ir diržo. Sviedžiant harpūną, diržas išsivynioja, dantytasis antgalis įsminga į gyvūno kūną, o kotas, likęs vandens paviršiuje, rodo medžiotojui žvėries judėjimo kryptį.

1863 m. išrastas metalinis harpūnas. Tai strėlės formos banginių medžiojimo įrankis, iššaunamas iš koto ir galvutės su keturiomis išsiskleidžiančiomis letenėlėmis. Ant harpūno galvutės užsukama granata, sprogstanti banginio kūne. Harpūno ilgis su granata apie 190 cm, masė su granata, paraku ir sprogdikliu maždaug 70 kg.

Harpūnas, išlėkdamas iš patrankos, tempia paskui save lyną, kurio galas yra banginių medžioklės laive.[1]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Harpūnas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 293 psl.