Asiniboinai

Asiniboinai
Asiniboinų vadas (1898 m.)
Gyventojų skaičius	~3500^[1]
Populiacija šalyse	Jungtinės Amerikos Valstijos Kanada
Kalba (-os)	anglų, asiniboinų
Vėliava
Religijos	krikščionybė, Indėnų Bažnyčia, prigimtinė tikyba
Giminingos etninės grupės	kiti sijai: dakotai, lakotai; kultūriškai–istoriškai – kri, odžibviai

Vikiteka:	Asiniboinai

Asiniboinai (Assiniboine, iš odžibvų k. asinii-bwaan „akmeniniai sijai“, Stoney, savivardžiai – Nakota, Nakoda, Nakona, Nakʰóda, Hohe) – indėnų tauta, priklausanti sijams, gyvenanti Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurėje (Montanoje) ir vidurio Kanadoje (Saskačevane, t. p. stouniai – Albertoje). Populiacija – apie 3500 žmonių. Asiniboinų kalba (sijų šeima, dakotų tarmė) beveik išnykusi, paplitusios anglų ir prancūzų kalbos. Išpažįsta krikščionybę (protestantai), yra Indėnų Bažnyčios narių, prigimtinės tikybos sekėjų.

Asiniboinai įėjo į dakotų centrinės grupės sudėtį. XVI a. jie atsiskyrė nuo dakotų ir apsigyveno dabartinėje Kanadoje, aplink Vinipego, Kedro ežerus, tarp kri indėnų. XVIII a. vid. asiniboinai išsiskirstė į grupes: šiaurinę (miškinę) – Asiniboino ir Saskačevano upių slėniuose bei pietinę (prerijų) – Misūrio slėnyje. Užėmė beveik visą Kanados Didžiųjų lygumų dalį, taip pat sritį nuo Baltųjų Žemių iki Svit Graso kalnų – pietų Manitobą, pietvakarių Ontariją, šiaurės rytų Dakotą, šiaurės vakarų Minesotą. Perėmė iš kaimyninių tautų arklius ir šaunamuosius ginklus, perėjo prie raitosios bizonų medžioklės. Asiniboinai sudarė „Plieno sąjungą“ su kri bei odžibviais ir kovojo prieš dakotus, grovantrus ir juodakojus. Nuo XIX a. pr. ėmėsi prekiauti kailiais. Tuo metu populiacija buvo apie 8000–10 000 žmonių, bet dėl epidemijų smarkiai sumažėjo. 1870–1871 m. Montanoje jiems sudarytos Fort Peko ir Fort Belknapo rezervacijos, kiek vėliau Kanadoje (Saskačevane) sudarytos Nakodų „Katilo Nešėjų“ (Carry the Kettle Nakoda), Moskitų–Grizlio Galvos–Palinkusio Žmogaus (Mosquito-Grizzly Bear’s Head-Lean Man), Baltojo Lokio, Vandenyno Žmogaus, Fazano Pasturgalio (Pheasant Rump) rezervacijos.

Asiniboinų tradicinės žemės ir rezervacijos

Tradicinė kultūra panaši į kitų Didžiųjų lygumų indėnų. Vertėsi daugiausia raitąja bizonų medžiokle. Naudojosi šunų pagalba. Bizonų mėsą kepdavo arba virdavo odiniuose maišuose, į juos dėdami įkaitintus akmenis (iš čia ir pavadinimas). Mainydavo pemikaną ir bizonų kailius į europietiškas prekes. Rūbus puošdavosi geometriniais raštais.

Asiniboinus sudarė 8 giminės ir iki 33 klajojančių bendrijų. Turėjo karines sandraugas, taikos ir karo laikmečių vadus. Gimininė sankloda irokėzų pobūdžio. Po santuokos nuotaka kraustydavosi į vyro namus. Būta poligamijos, papročio nuotakoms pabėgti. Tradicinei tikybai būdingas Dievo–Sutvėrėjo šlovinimas giesmėmis, aukomis, pasninkais, tikėjimas dvasiomis–globėjomis, „šventųjų mazgų“ gerbimas. Mirusiuosius laidodavo sėdomis. Buvo paplitęs „Saulės šokis“.

Dabar asiniboinai turi dalinę savivaldą. Verčiasi samdomu darbu, žemės ūkiu. Išlikę giminystės saitai, talkų paprotys.^[2]