Nilotai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Viktorija-orn.png
Didžiųjų ežerų valstybės
Bantų migracijos, Ureve kultūra
Kitaros imperija
Betembuziai > Bačveziai
Nilotų migracija
Karalystės:
Bunjoras, Buganda, Toras, Busoga, Ankolė, Ruanda, Burundis, Karagvė, Buhaja, Buha
Kolonijos:
Vokietijos Rytų Afrika, Belgijos Kongas, Uganda, Ruanda-Burundis
Nepriklausomybė:
Uganda, Ruanda, Burundis, Tanzanija
XX-XXI a. karai:
Kongo I, Kongo II

Nilotai – tautų grupė, gyvenanti Rytų Afrikoje, dabartiniame Pietų Sudane, Ugandoje, Kenijoje, Tanzanijoje. Kalba giminingomis nilotų kalbomis, kurios priklauso Rytų Sudano kalboms, ir turi bendrą kultūrinę tapatybę. Pavadinimas yra egzonimas, kilęs nuo Nilo upės, kadangi būtent Baltojo Nilo aukštupyje koncentruojasi didelė dalis Nilotų.

Didžiausios Nilotų etninės grupės yra dinkai, luo, šilukai, nuerai, masajai, ačioliai ir daugybė kitų.

Migracijos[taisyti | redaguoti kodą]

Nilotų kalbų žemėlapis

Manoma, kad nilotai nuo kitų Rytų Sudano tautų atsiskyrė apie 3000 m. pr. m. e., ir tai įvyko tikriausiai pietiniame Kordofane. Nilotai sudarė piečiausią šios kalbinės šeimos dalį, ir lėtai migravo į pietus, apgyvendindami Pietų Sudano teritorijas, kur iki šiol yra didžiausia nilotų kalbų įvairovė. Nuo XIV a. vyko žymi nilotų ekspansija į pietus, kurios metu išsiskyrė trys nilotų grupės, migravusios skirtingomis kryptimis. Nėra visiškai aišku, kodėl šios migracijos prasidėjo, tačiau jų pradžia siejama su arabų ekspansija į pietus, staigiu gyventojų skaičiaus pagausėjimu ir kitomis priežastimis.

Vakariniai nilotai (luo)[taisyti | redaguoti kodą]

ačiolių kariai XIX a. pab.
Pagrindinis straipsnis – luo tautos.

Vakarinių nilotų istorija prasideda XV a., kuomet dalis jų Pietų Sudano teritorijoje sukūrė gentinę Šilukų valstybę. Jos ekspansija privertė privertė dalį šilukams giminingų nilotų (luo) migruoti į šiaurę ir į pietus. Migravusieji į šiaurę pateko į Butanos lygumas, kur tuo metu klestėjo krikščioniška Alodijos valstybė. XVI a. pradžioje jie nukariavo Alodiją, įkūrė Senaro sultonatą ir tapo žinomi kaip fundžai. Ilgainiui dėl nuolatinių ryšių su musulmoniškomis šalimis šiaurėje fundžai priėmė islamą ir arabizavosi, t. y. ėmė kalbėti arabiškai.

Migravusieji į pietus luo pateko į derlingas teritorijas aplink Viktorijos ežerą dabartinės Ugandos, Ruandos, Burundžio ir Kenijos teritorijoje. Šios migracijos bangos metu luo sunaikino čia klestėjusią aukštos kultūros Kitaros imperiją, įtvirtino čia savo dinastijas, tačiau dauguma jų ilgainiui kalbiškai asimiliavosi su seniau čia apsigyvenusiais bantais. Nepaisant lingvistinės asimiliacijos, Viktorijos ežero valstybėse po nilotų migracijos nusistovėjo dviguba visuomenės sistema: senąjį bantų substratą atstovauja žemdirbiai hutu, o nilotiškąjį – gyvulių augintojai tutsi. Kai kurie vakariniai nilotai išlaikė savo kalbą (alurai, džonamai, ačioliai, adholai ir kt.), o kai kurie sukūrė nilotų valstybes (pvz., džoluo).

Rytiniai ir pietiniai nilotai[taisyti | redaguoti kodą]

samburu

Rytiniai ir pietiniai Nilotai migravo XVI–XVII a. iš dabartinės pietvakarių Etiopijos teritorijos. Ši teritorija, buvusi į šiaurę nuo Turkanų ežero, tradiciškai vadinama Ararat. Dar prieš migraciją šie nilotai perėmė daug kultūrinių ypatybių iš greta gyvenusių kušitų tautų: jų kalbos yra įtakotos kušitiško substrato, paplitęs apipjaustymas, amžiaus grupėmis pagrįsta visuomenė ir pan.

Manoma, kad apie 1600 m. jie išsiskyrė į dvi grupes. Dalis jų migravo palyginus nederlingu ir retai gyvenamu Didžiuoju riftiniu slėniu, į dabartinės Kenijos teritoriją, kur tapo žinomi kaip kalendžinai, samburu ir masajai. Jiems priklauso piečiausiai nutolusi nilotų grupė datogai, gyvenanti dab. Tanzanijoje.

Turkanų ceremonija

Kita rytinių nilotų dalis, migravo į pietvakarius. Dalis jų liko gyventi prie ežero, ir tapo žinomi kaip turkanai. Iš čia toliau į šiaurę migravę gentys apsigyveno dab. Pietų Sudane ir tapo toposais, o į vakarus migravusieji (dab. šiaurės rytų Ugandoje) – dodotais, galiausiai į pietus migravusieji – džie (Jie). Nuo pietinės grupės toliau atsiskyrė dalis nilotų, kurie migravo dar toliau į pietus, ir yra žinomi kaip karamodžongai. Kita dalis migravo į vakarus (šiaurinėje Ugandoje), kur susiformavo tesai, kumamai, langai. Pastarieji buvo toliausiai į pietvakarius nutolusi rytinių nilotų grupė, kuri čia susidūrė su vakarinių nilotų (luo) gentimis (pirmiausia ačioliais).

Migracijų metu visi rytiniai nilotai išsaugojo tradicinį gyvulių augintojų gyvenimo būdą ir savų valstybinių junginių nesukūrė. Pagal gyvenimo būdą jie yra skirstomi į lygumų nilotus (masajai, samburu, turkanai ir kt.) ir aukštumų nilotus (bendrai vadinamus kalendžinais).

XIX a. nilotų teritorijos tapo svarbiu vergų šaltiniu tiek suahilių pirkliams, gyvenusiems į rytus, tiek Nubijos arabų pirkliams, gyvenusiems į šiaurę. Per tą laikotarpį nilotų populiacija sumažėjo. XIX–XX a. sandūroje beveik visos nilotų gyvenamos teritorijos atiteko Britų imperijai, o vėliau padalintos tarp post-kolonijinių valstybių.

Rasiniai ypatumai[taisyti | redaguoti kodą]

Masajai

Nilotai priklauso negroidinei rasei ir daugumai jų etninių grupių būdingas specifinis fizinis tipas – aukštas ūgis, ilgos kojos, liesas sudėjimas. Todėl nilotų atstovai neretai garsėja kaip geri bėgikai.

Kai kurios etninės grupės yra laikomos aukščiausiomis pasaulyje. Pvz., Pietų Sudano šilukų vidutinis ūgis 182,6 cm, o dinkų – 181,9 cm. Piečiau gyvenantys nilotai yra žemesnio vidutinio ūgio, ką tikriausiai nulėmė maišymasis su kitomis etninėmis grupėmis, pirmiausia bantu.

Įvairovė[taisyti | redaguoti kodą]

Visi nilotai yra lingvistiškai dalinami į tris grupes.