Afrikos Didžiųjų ežerų valstybės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Viktorija-orn.png
Didžiųjų ežerų valstybės
Bantų migracijos, Ureve kultūra
Kitaros imperija
Betembuziai > Bačveziai
Nilotų migracija
Karalystės:
Bunjoras, Buganda, Toras, Busoga, Ankolė, Ruanda, Burundis, Karagvė, Buhaja, Buha
Kolonijos:
Vokietijos Rytų Afrika, Belgijos Kongas, Uganda, Ruanda-Burundis
Nepriklausomybė:
Uganda, Ruanda, Burundis, Tanzanija
XX-XXI a. karai:
Kongo I, Kongo II

Didžiųjų Ežerų valstybėsRytų Afrikos gilumoje susikūrusi ikikolonijinė afrikietiška kultūra, civilizacija. Ji klestėjo teritorijose, kur šiuo metu yra pietinė Uganda, Ruanda, Burundis, šiaurės vakarų Tanzanija, vakarų Kenija, rytinė Kongo Demokratinė Respublika (Šiaurės Kivu ir Pietų Kivu provincijos).

Kitas pavadinimas yra Tarpuežerio valstybės (angl. Interlacustrine states). Pagal didžiausią regiono ežerą valstybės dar vadinamos Viktorijos ežero valstybėmis.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Afrikos didieji ežerai.
Rytų Afrikos lūžis
Regiono palydovinė nuotrauka

Didžiųjų ežerų valstybių regionas iš trijų pusių apribotos Rytų Afrikos lūžio – aukštų kalnų su dideliu seisminiu aktyvumu ir gausiais ugnikalniais. Vakarinę ribą sudaro Virungos ir Ruvenzorio kalnai, kuriuose yra daug didelių ežerų: Alberto ežeras, Edvardo ežeras, Kivu ežeras, Tanganika. Rytų ribą sudaro Rytų lūžis, kuriame yra smulkūs ežerėliai. Šiaurinė regiono riba yra Kiogos ežeras. Zonos centre telkšo didžiulis Viktorijos ežeras.

Visi regiono ežerai tarpusavyje sujungti tankiu upių tinklu, čia prasideda didžiausios Afrikos upės: Nilas, Zambezė ir Kongas. Upių gausa sukuria puikias sąlygas žemdirbystei. Ši sąlyga lėmė vieną didžiausių Afrikoje gyventojų koncentraciją nuo senovės laikų. Šiuo metu regione jis yra 300–400 gyventojų kvadratiniam kilometrui. Regiono gamta labai įvairi. Ji vyruoja nuo drėgnų atogrąžų miškų (vakariniuose kalnuose) iki savanų (pietrytinėje regiono dalyje), nuo aukštikalnių iki lygumų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiųjų ežerų regionas – vienas seniausiai žmogaus gyvenamų regionų pasaulyje. Jame randami seniausių žmogaus protėvių radiniai. Manoma, kad gyventojai, gyvenę iki bantų atsikėlimo, buvo pigmėjai, kurių palikuonys yra dabartiniai regiono pigmėjai batva.

Ankstyvoji raida[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Ureve kultūra ir Kitaros imperija.

Bantų migracijos laikais II tūkst. pr. m. e. pabaigoje į regioną iš šiaurės vakarų kėlėsi bantų kalbomis kalbančios gentys, kurios atsinešė pažangesnes neolito technologijas. Dėl ypač palankių gamtinių sąlygų I tūkst. pr. m. e. jie išvystė aukštą priešistorinę kultūrą, kuriai, kaip spėjama, įtakos turėjo tuo metu šiaurėje klestėjusi Kušo civilizacija, dar vėliau – Aksumo imperija. Tai buvo Ureve kultūra, kurios gyventojai išmoko auginti sorgą, soras, ėmė verstis gyvulininkyste, gamino savitą ir aukšto lygio keramiką.

III a. pr. m. e. viduryje čia suklestėjo geležies lydimo technika, kuri greičiausiai atėjo iš pietvakarių, t. y. Katangos regiono. Geležies amžiaus bantai išplatino Ureve kultūrą visame Didžiųjų ežerų regione, pirmiausia upių ir ežerų pakrantėse. Tačiau suklestėjimas (lydiminė žemdirbystė ir geležies lydymas) nulėmė spartų vietos miškų kirtimą. Dėl to kadaise džiunglėmis apaugęs regionas buvo beveik iškirstas. Ureve kultūra egzistavo per visą I mūsų eros tūkst., tačiau apie VII a. pastebimas jos nuosmukis – visuomenės pereina į vėlyvąjį geležies amžių.

Nuo VIII a. regione paplinta naujo tipo kultūra: taip vadinama W keramika. Kartais išskiriamas pereinamasis laikotarpis po Urewe kultūros – C keramika. W keramikos laikotarpiui priskiriama Ntusi archeologinė vietovė vakarų Ugandoje. Tuo metu kultūriniai centrai nuo Viktorijos ežero pakrančių persikėlė link kalnuotesnių, gyvulininkystei palankesnių vietovių. Pastebimas gyvulininkystės reikšmės augimas visuomenėje, vyrų ir moterų darbų diferenciacija, tačiau dar nėra susiformavę klasės, pagrįstos darbo pasidalinimu.

Gali būti, kad XIII–XV a. Ntusi tapo tam tikro politinio vieneto centru ir sugebėjo įgyti hegemoniją didesnėje teritorijoje. XV a. jis buvo apleistas[1]. Šį laikotarpį užpildo gausios vietos legendos, pasakojančios apie galingą Kitaros imperiją, kurią valdė Batembuzių ir Bačvezių dinastijos. Pastaruoju metu Europos mokslininkai kvestionuoja šios imperijos istoriškumą[2].

Smulkios valstybės[taisyti | redaguoti kodą]

Dviejų valstybių mūšis Viktorijos ežere XIX a.

Apie XV a. pabaigą regionas patyrė klajoklių tautų migracijas iš šiaurės. Tai buvo nilotai gyvulių augintojai, kurie, pasak legendų, sunaikino Kitaros imperiją. Nilotai greitai asimiliavosi su vietos žemdirbėmis tautomis, perėmė jų kalbas, tačiau išsaugojo klajoklinį (pastoralistinį) gyvenimo būdą. Archeologijoje tai siejama su W keramikos nunykimu, po kurio prasideda tarpinis mažai tyrinėtas laikotarpis, užsitęsęs iki pat XVII a.

XVII a. atsiranda naujo tipo kultūra, taip vadinama X/Y keramika. Jai būdingos dviejų tipų keramikos rūšys: "prabangūs", gerokai aukštesnio lygio, Y keramikos dirbiniai, ir gerokai paprastesni X keramikos dirbiniai. Manoma, kad tai atskindi po nilotų migracijų Didžiųjų ežerų valstybėse susiformavusią dvigubą visuomenės sistemą. Visuomenė pradėta dalinti į dvi klases: gyvulių augintojai (vadinami tutsiais pietiniame areale ir bahima šiauriniame) užima aukštesnę padėtį, o žemdirbiai (vadinami hutu pietiniame areale ir bairu šiauriniame) – žemesnę.

Būtent nuo XVII a. visame regione ėmė kurtis daug smulkių valstybių, kurios išaugo iš klanais paremtų susivienijimų. Kiekviena šių valstybių turi savo įkūrimo legendas, kurios siejamos su žymiais valdovais, ir kurios nukelia pradžią į ankstyvesnius laikus, t. y. XV–XVI a., t. y. nilotų migraciją. Tačiau remiantis archeologiniais radiniais, mokslininkai linkę nukelti šią politinę konsolidaciją į XVII a. vidurį ar net pabaigą.

Per XVII a. svarbiausia valstybė buvo Bunjoras, tiesioginė Kitaros imperijos palikuonė. Iš jos plito įvairios legendos, religinės sistemos, simbolika, legimuojančios visuomenės susiskaldymą ir valdovų valdžią. Vėliau, XVIII a., jo svarbą nustelbė kitos valstybės, pirmiausia Buganda, Karagvė, Ruanda ir Burundis. Daug smulkių valstybių susiformavimas lėmė regiono gentinį ir lingvistinį susiskaidymą.

Tarp šių valstybių buvo griežtai centralizuotos, didelės valstybės, kaip Bunjoras, Buganda ar Karagvė, ir smulkių karalysčių susivienijimai, vienijami bendros tapatybės, kaip Busoga, Buha ar Buhaja. Didžioji dalis gyventojų, ypač regiono rytinėje dalyje (hehiai, njamveziai, gogai ir kt.) iki pat XIX a. vidurio nesukūrė valstybių, o gyveno susikaldę šimtais gentinių susivienijimų. Nepilnas svarbiausių valstybių sąrašas XIX a. pabaigoje yra:

Kolonizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Karavanų keliai tarp Didžiųjų ežerų ir pakrantės

Krašto kolonizacija įvyko labai vėlai dėl jo atokumo nuo jūros. XIX a. viduryje Didžiųjų ežerų valstybės vystė prekybinius santykius su Zanzibaru rytų pajūryje. Suintensyvėjusi prekyba, atsiradę pastovūs karavanų keliai tarp pakrantės ir ežerų valstybių labai spartino krašto vystymąsi. Ypač stipriai buvo paveiktos regiono rytinės gentys (njamveziai, gogai, hehiai), kurios tapo svarbiausiais tarpininkais, iš krašto gabeno vergus, dramblio kaulą, raganosio ragą ir kitas prekes. Tarp šių prekybinių genčių prasidėjo politinė konsolidacija: aplink svarbiausius prekybinius miestus trumpam susikūrė didelės "imperijos". Jas iniciavo svarbios to meto asmenybės – karingi vadai, kaip kad Mirambas, Munjigumbė ir kt.

John Hanning Speke viešnagė pas Bugandos regentę

XIX a. II pusėje krašte ėmė lankytis ir europiečių keliautojai, kurie domėjosi juo pirmiausia ieškodami Nilo ir kitų didžiųjų upių ištakų. 1864 m. čia lankėsi John Hanning Speke, 1871 ir 1875 m. – Henry Morton Stanley, ir kt.

Nors 1886 m. sudariusios slaptą sutartį Britų imperija ir Vokietijos kolonijinė imperija pasidalino Svahilių krantą Rytų Afrikoje, o 1884 m. vakarinėje pakrantėje belgai įkūrė Kongo Laisvąją Valstybę, tikroji Afrikos gilumoje buvusio Didžiųjų ežerų regiono kolonizacija prasidėjo vėliau. Regione susikirto visų trijų valstybių interesai, kol galiausiai jis buvo padalintas.

Britai užvaldė šiaurinę krašto dalį kaip Ugandos protektoratą. Belgai valdė vakarines karalystes kaip dalį Belgijos Kongo (Kivu provinciją). Pietrytinės valstybės atiteko Vokietijai (Vokietijos Rytų Afrikai), kuri valdė teritorijas dabartinėje Tanzanijoje, Ruandoje ir Burundyje. Po Pirmojo pasaulinio karo 1919 m. šią koloniją panaikinus, didžiąją dalį jos gavo Britų Imperija (kaip Tanganikos mandatą), o vakarinį pakraštį – Belgija (čia suformuota kolonijinė valda Ruanda-Burundis).

Skirtingai nei daugelyje kitų Afrikos vietų, kolonizatoriai (išskyrus belgus) išlaikė tradicines vietos karalystes ir kraštą valdė remdamiesi vietos monarchais.

Po nepriklausomybės[taisyti | redaguoti kodą]

1960 m. nepriklausomybę nuo Belgijos iškovojo Kongas, 1961 m. – Tanganika, 1962 m. – Uganda, Ruanda ir Burundis. Postkolonijines valstybes kuriant "moderniu" pagrindu ir siekiant įdiegti naujas tapatybes, dauguma atvejų tradicinės valstybės buvo panaikintos (Tanganikos, Ruandos atveju) iš karto po nepriklausomybės. Burundžio ir Ugandos monarchijos buvo išlaikytos dar keletą metų, iki 1966 m. 1993 m. Ugandoje prasidėjo tradicinių monarchijų atgaivinimo procesas. Tais metais atkurtos 4 įtakingiausios karalystės, kurios traktuojamos kaip šalies administraciniai subregionai ir turi savivaldą. vėliau karalysčių atkūrimo ar net naujo sukūrimo paprašė ir kitos etninės grupės.

Po nepriklausomybės visos šalys regione susidūrė su rimtomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Auganti įtampa tarp atskirų visuomenės klasių prasiveržė kaip žudynės Burundyje 1972 m. ir 1994 m., ar Ruandos genocidas 1993 m. Socialiniai prieštaravimai ir ekspansyvios nuotaikos sukėlė ir du nuožmius karus regione: Pirmąjį Kongo karą ir Antrąjį Kongo karą.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Matokės bananai – svarbiausias maisto produktas

Didžiųjų ežerų karalystės išvystė sudėtingą visuomenės struktūrą, politikos, religijos, meno formas. Tačiau jų tyrimus labai apsunkina tai, kad jos neturėjo rašto ir nepaliko monumentaliosios akmeninės architektūros. Todėl visos žinios apie jas remiasi žodine tradicija, apsilankiusiųjų pasakojimais ir archeologiniais radiniais.

Buitis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis maisto produktas nuo Ureve kultūros laikų buvo specifinė bananų rūšis (vietinis Musa acuminata porūšis), atkeliavusi iš Pietryčių Azijos ir čia introdukuota prekybiniais keliais iš Svahilių kranto. Šie bananai daugiausia naudojami gaminti lapuose įvyniotai košei matokei. Iš bananų gaminamas ir alus, vynas (lubisi, urwagwa), degtinė (waragi, enguli). Tradiciniai javai yra sorgas, sora, ryžiai (pastarieji irgi atkeliavę iš Pietryčių Azijos), nuo XIX a. plačiai vartojami iš Naujojo Pasaulio atėję kukurūzai, manijokas. Iš kukurūzų gaminama košė ugalis. Dėl gausių upių ir ežerų mityboje vyrauja žuvis, kai tuo tarpu mėsa valgoma labai retai. Galvijai auginami pirmiausia dėl pieno, kuris yra ne tik svarbus maisto produktas, bet ir užima svarbią sakralinę funkciją vietos visuomenėse.

Visuomenė[taisyti | redaguoti kodą]

Žemdirbystė ir gyvulininkystė sudarė svarbią ekonomikos dalį, tačiau skirtingai formavo socialinius santykius ir lėmė klasių atsiradimą. Dėl to yra išskiriamos dvi zonos: bananų ir gyvulių augintojų.

  • Tipiškos bananų zonos karalystės buvo Buganda, Buhaja ir Busoga, prisišlieję prie Viktorijos ežero pakrančių. Ten ekonomika rėmėsi bananų auginimu, kas skatino sėslų gyvenimo būdą. Susikūrus valstybėms, ten susiformavo dvi pagrindinės klasės: nelaisvųjų valstiečių ir žemvaldžių. Bugandoje žemvaldžių klasę abami sudarė pats karalius kabaka, provincijų vietininkai abakungu, karališkosios giminės atstovai abalangira, žemės valdas už lojalumą gavę abatongole ir provincijų kunigaikščiai abataka. Valstiečiai abakopi dirbo jų žemėse ir gamino produkciją.
  • Gyvulių augintojų zona buvo toliau nuo Viktorijos ežero, ir jai priklausė karalystės Bunjoras, Ankolė, Mpororas, Karagvė, Ruanda, Burundis, Buha ir kt. Čia irgi susiformavo dvi klasės, tačiau pagrįstos skirtingais ūkiais. Valdančioji klasė buvo gyvulių augintojai. Jie vadinosi tutsiai (Ruandoje, Burundyje, Baha), bahima (Bunjore, Ankolėje, Karagvėje), bahororo (Mpore), banjamulenge (dab. KDR teritorijoje). Žemdirbiai (hutu pietinėse karalystėse, bairu – šiaurinėse) buvo priklausomoji klasė. Jie neturėjo teisės auginti galvijus, tuoktis su gyvulių augintojais, eiti karinės tarnybos. Visi valstybiniai ir kariniai postai buvo užimami tik gyvulių augintojų. Pastaroji klasė irgi buvo griežtai hierarchinė, statusas rėmėsi turimų gyvulių skaičiumi, o tarpusavio santykius apsprendė senjoro-vasalo santykiai, vadinami buhake (Ruandoje), okutoidža (šiaurėje), ubugabire (Burundyje).[3]

Afrikos ežerų valstybių visuomenė XIX a. daug kuo priminė Europos feodalinę visuomenę viduramžiais, nors šis teiginys yra neretai kritikuojamas kompetetingų autorių.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Ruandos karaliaus rūmų pagrindinis pastatas

Visa karalysčių architektūra buvo statoma iš greitai gendančių medžiagų: šiaudų, stiebų ir medžio, todėl nėra likę senų statinių. Paplitę apvalaus plano namai su kūgišku stogu. Visuomenė gyveno nedidelėse apvalaus plano gyvenvietėse-kaimuose.

Karalystės turėjo tradiciją keisti sostines kaskart mirus valdovui. Skirtingai nei Pietinės Afrikos bantu valstybėse, kur kiekviena sostinė tapdavo valdovo kulto vieta ir leisdavo fiksuoti istoriją, Didžiųjų ežerų karalystėse sostinės buvo paliekamos ir ilgainiui visiškai sunykdavo. Tačiau valdant valdovui jos būdavo miestai su didele gyventojų koncentracija ir užimdavo nemažus plotus. Sostinėse buvo atskiri gyvenviečių kompleksai, skirti valstybės pareigūnams (ministrams) ir provincijų valdytojams. Njoro valdovo rūmuose, kurie sostinėje užimdavo centrinę vietą, buvo daugybė patalpų. Čia buvo talpinamas valdovo sostas nyamaro, paveldėtas iš Bačvezių dinastijos ritualinis būgnas nyalebe, karaliaus pieno stalelis, kėdė skirta gerti pieną ir t. t. Rūmuose buvo atskiros šventyklos, kirpykla, atskiri kambariai sakraliems daiktams – ietims, būgnams ir t. t. Prie rūmų gyvendavo dvariškiai ir sargybiniai, buvo vieta teismui.

Menas ir mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Cezario pjūvis, atliekamas žiniuonio Ugandoje
Ruandos šokis Intorė

Neturėdama rašto, Didžiųjų ežerų karalysčių visuomenė ypatingai išvystė žodinę perduodamąją tautosaką ir muziką. Svarbiausias naudojamas instrumentas yra engoma (vietinio tipo būgnas), kartu naudojamas ir perduoti informacijai, turintis sakralinę funkciją, viena iš svarbiausių valdovo regalijų. Taip pat plačiai naudojamas enganga (arfa), endingidi (vienastygis instrumentas), amakondere (medinis trimitas), omukuli (fleita) ir t. t. Visose valstybėse išsivystė monarcho rūmams skirtų šokių žanrai, savotiškas teatro prototipas.

Didžiųjų ežerų gyventojai padarė nemažų pasiekimų medicinoje. XIX a. besilankančius europiečius stebino vietos žiniuonių gebėjimas atlikti cezario pjūvį. Pasakojama, kad moteris buvo apsvaiginama bananų vynu, jis naudotas ir dezinfekcijai. Žaizda buvo siuvama geležinėmis adatomis ir užtepama žolelių koše.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Reid, Andrew (1995) Ntusi and the development of social complexity in southern Uganda. Aspects of African Archeology.
  2. Chrétien, Jean-Pierre; Scott Strauss (October 2006). The Great Lakes of Africa: Two Thousand Years of History. MIT Press.
  3. Buluda, Itandala (1986) Feudalism in East Africa Journal of the Faculty of Arts and Social Sciences, University of Dar es Salaam.
Užsachario Afrikos civilizacijos
Transsacharinė prekyba | Sahelio civilizacija | Benino civilizacija | Kongo civilizacija | Etiopijos civilizacija | Svahilių civilizacija
Didžiųjų ežerų valstybės | Afrikos savanų valstybės | Zimbabvės civilizacija | Madagaskaras


Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.