Antrasis Kongo karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Antrasis Kongo karas
DRC Rwanda line.jpg
Civiliai prie Ruandos sienos
Data: 1998 m. rugpjūčio 2 d. – 2003 m. liepa 18 d.
Vieta: Kongo Demokratinė Respublika
Rezultatas: Nėra nugalėtojo
Kariaujančios pusės
Pro-vyriausybinės pajėgos:
Kongo DR vėliava Kongo Demokratinė Respublika
Angolos vėliava Angola
Čado vėliava Čadas
Namibijos vėliava Namibija
Zimbabvės vėliava Zimbabvė
Anti-Ugandos pajėgos:
Flag of Lord's Resistance Army.svg Viešpaties pasipriešinimo armija
Sudano vėliava Sudanas (numanoma)
Ugandos vėliava Uganda
Ruanda Ruanda
Burundžio vėliava Burundis
Vadovai
Kongo DR Joseph Kabila
Zimbabvė Robert Mugabe
ZimbabvėConstantine Chiwenga
Angola José Eduardo dos Santos
Uganda Joveri Museveni
Ruanda Paul Kagame
Karinė jėga
Ruanda: 8 000+
Nuostoliai
tūkstančiai tūkstančiai
350 000+ civilių žuvo

Antrasis Kongo karas, taip pat vadinamas Afrikos pasauliniu karu[1] ir Didžiuoju Afrikos karu, buvo karinis konfliktas vykęs Kongo Demokratinėje Respublikoje (buvęs Zayras), kuris prasidėjo 1998 ir oficialiai baigėsi 2003 metais, kai buvo sudaryta Pereinamoji Kongo Demokratinės Respublikos vyriausybė.

Bendri bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo didžiausias karas šiuolaikinės Afrikos istorijoje, vienas iš daugiausiai aukų pareikalavusių karų po Antrojo pasaulinio karo. Karas tiesiogiai įtraukė aštuonias Afrikos valstybes ir apie 25 ginkluotas grupes. Karo metu žuvo apie 3,8 mln. žmonių, daugiausia dėl su karu susijusio bado ir ligų. Milijonai žmonių turėjo palikti savo gyvenamas vietas ir tapo pabėgėliais kaimyninėse šalyse.[2]

Nepasaint to, kad karas formaliai baigėsi 2003 m. liepą ir buvę priešininkai susitarė dėl nacionalinės vienybės vyriausybės suformavimo, 2004 m. nuo ligų ir bado kasdien mirė po 1000 žmonių.[3] Konflikto atsinaujinimo grėsmė kyla daugiausia iš nesutarimų Kongo kariuomenėje integravusioje buvusius sukilėlius bei agresyvių kaimyninių šalių (pvz., Ruandos) veiksmų.

Kovojusios šalys[taisyti | redaguoti kodą]

Kongas-orn.png
Kongo civilizacija
Bantu migracija
Kongo imperija (nuo XIII a.)
Atsiskyrusios valstybės (XV-XIX a.):
Ndongo, Matamba, Loangas, Kakongas, Ngojas, Sojas, Teke, Ovimbundu
Kolonijos XVIII-XX a.:
Portugalų Vakarų Af., Portugalijos Kongas, Belgijos Kongas, Prancūzijos Kongas
XX-XXI a. karai:
Angolos, Kongo I, Kongo II
Nepriklausomybė:
Angola, Kongo Respublika, KDR

Antrojo Kongo karo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Antrojo Kongo karo šaknis galima rasti 1994 m. vykusiame Ruandos genocide ir panašiais įvykiais Burundyje, kai šimtai tūkstančių šių šalių gyventojų, daugiausia hutų tautybės, pasitraukė į rytus, į Zayro teritoriją. Pabėgėlių stovyklas greitai ėmė kontroliuoti hutų karinės grupuotės Interahamwe, kurių dalis narių buvo tutsių genocidą vykdę asmenys.

Pirmasis Kongo karas kilo 1996 m., kai Ruanda neapsikentusi hutų karinių grupuočių, rengusių antpuolius per sieną į Ruandą, veiksmais įsiveržė į Zayrą. Šią intervenciją pasmerkė Zayro prezidentas Mobutu Sese Seko. Ilgą laiką Mobutu rėmė Jungtinės Valstijos, nes jis laikytas svarbia figūra kovojant prieš komunizmo plitimą subsacharinėje Afrikoje. Po Šaltojo karo pabaigos, abi supervalstybės nustojo aktyviai domėtis subsacharinės Afrikos reikalais. JAV nustojus remti Mobutu, prasidėjo sukilimas prieš jo valdžią. Ruanda ir Uganda aktyviai kariais ir pinigais rėmė Kongo išlaisvinimo demokratinių jėgų aljansą (AFDL), kuriam vadovavo Laurent-Désiré Kabila.

Užėmęs sostinę Kabila 1997 m. gegužės 17 d. paskelbė imąs Zayre valdžią į savo rankas ir pervadinąs šią šalį Kongo Demokratine Respublika. Tačiau dalinantis įtaką naujoje vyriausybėje kilo daugybė nesutarimų, ypatingai dėl užsieniečių (ypač ruandiečių) dalyvavimo joje. Dėl Kinšasoje tebesančių ruandiečių karių Kabilą vietos gyventojai ėmė laikyti užsieniečių statytiniu.

Situacija pasidarė ypač įtempta, kai 1998 m. liepos 14 d. Kabila atleido savo kabineto vadovą ruandietį James Kabare, pakeisdamas jį vietiniu kongiečiu. Tuo būdu Kabila siekė pradėti atsikratyti šalių, atvedusių jį į pergalę, įtakos. Nors šis žingsnis atšaldė ir taip jau susikomplikavusius santykius su Ruanda, Kabila sušvelnino situaciją paskirdamas Kabare jo posto perėmėjo kariniu patarėju.

Po kelių savaičių Kabila atsisakė šių diplomatinių manevrų. Jis pareikalavo išvesti Ugandos ir Ruandos kariuomenes iš šalies. Ruandos kariniai patarėjai turėjo išvykti iš Kinšasos per 24 valandas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Government Accounting Office (GAO). U.N. peacekeeping executive branch consultations with Congress did not fully meet expectations in 1999-2000, 2000. Page 52.
  2. Congo Civil War Global Security
  3. 1,000 a day dying in Congo, agency says, December 10, 2004. CBC



Vikiteka