Senaro sultonatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Fundžų Senaro sultonatas
Blank.png
1504 – 1821 Ottoman flag.svg
Location of Senaro sultonatas
Senaro sultonatas 1750 m.
Sostinė Senaras
Kalbos arabų
Valdymo forma monarchija
Istorija
 - Įkūrimas 1504
 - Ismailo bin Muhamado Ali įsiveržimas 1821 m.
Gyventojai
 - 1820 5 156 000 

Senaro sultonatas, žinomas kaip Fundžų Senaro sultonatas, Sinaras ir Mėlynasis sultonatas (arab. السلطنة الزرقاء; As-Saltana az-Zarqa), buvo Šiaurės Sudano sultonatas. Valstybės sostinė buvo Senaras, ji valdė didelią dalį Šiaurės Rytų Afrikos 15041821 m.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Sudanas-orn.png
Sudano istorija
Sudano priešistorė
Kermos karalystė
Egiptas (Nubijos vicekaralystė)
Kušo karalystė
Aksumo imperija, Nubai
Nobatija, Makurija, Alodija
Osmanai, Senaras
Turkiyah (1820-1884):
Egipto ejaletas > Egipto chedivatas
Mahdi valstybė (1884-1898)
Sudano kondominiumas (1899-1955)
Sudanas
Istoriniai regionai
Nubija, Darfūras, Kordofanas, Bedžai

XV a. Nubijos dalis, kuri anksčiau priklausė Makurijai, buvo padalinta į daug mažų valstybių ir buvo dažnai puldinėjama dykumų klajoklių. Padėtis Alodijoje nežinoma, bet manoma, kad ji irgi išgyveno krizę. Sritį suvienijo Abdala Džama iš rytinių turtingų rajonų, kurie klestėjo dėl prekybos Raudonąja jūra. Tikima, kad jis užėmė Sobą, kuri vėliau tapo nebesvarbi. Jis laikomas musulmonų herojumi, nes pagal tradiciją vedė šventojo Alšiko Hamdo Abou Dunanos, sudeginto Abu Delaige, dukrą.

Abdalos valstybė buvo trumpalaikė, nes XVI a. iš pietų atvyko Amaros Dunkvaso vadovaujami fundžai, kuriuos į šiaurę išvijo šilukai. Fundžai nugalėjo Abdalą ir įkūrė savo valstybę su sostine Senare.[1]

Fundžai praktikavo vietinių Afrikos religijų ir krikščionybės mišinį, bet Islamas irgi buvo svarbus. 1523 m. Senaro monarchija oficialiai atsivertė į Islamą, bet ankstesnių tikėjimų elementai išliko.

Senaro sultonatas greitai plėtėsi, užėmė Džezirą, Butaną, Bajudą, Pietų Kordofaną. Etiopija jautė grėsmę, bet dėl vidinių problemų negalėjo kištis. Osmanų Egiptas įsiveržė į Senarą, bet nesugebėjo jo užkariauti. Po to turkai sustiprino Šiaurės Nubijos kontrolę ir sieną, kuri išliko iki 1821 m.

Santykiai su Etiopija buvo labiau įtemti, nes abi šalys vsržėsi dėl pasienio lygumų. Etiopai užvaldė tas sritis, kai sostinę perkėlė į Gonderą. Konfliktas su šilukais pietuose tęsėsi, kol Senaras turėjo su jais sudaryti sąjungą kovoje su dinkais. Sultonas Badis II nugalėjo Takvalio karalystę ir jos valdovą padarė savo vasalu.

Sultonato galios zenitas buvo XVI a. pabaiga, bet XVII a. valstybė nusilpo su sultono valdžia. Didžiausias jo priešas buvo pirklių remiama ulama, kuri buvo įsitikinusi, kad tai jos pareiga valstybėje atstovauti teisingumui.

1762 m. sultoną Badį IV nuvertė Abu Likajikas, kuris į sostą pasodino sultono giminaitį ir valdė kaip regentas. Tai pradėjo ilgą konfliktą tarp sultonų, norinčių susigrąžinti valdžią ir Hamadžo regentų. Tai nusilpnino sultonatą ir XVIII a. pabaigoje Mekas Adlanas II atėjo į valdžią, kai turkai įžengė į sultonatą. Turkų valdytojas Al-Tahir Agha vedė Meko Adlano II dukrą ir Senaras buvo asimiliuotas į Osmanų imperiją, kai 1821 m. turkų generolas Ismailas bin Muhamadas Ali įsiveržė į Senarą ir be pasipriešinimo jį užėmė.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Holt 1975, pp. 40–42