Nelė Mazalaitė
| Nelė Mazalaitė | |
|---|---|
| Gimė | 1907 m. rugsėjo 2 d. Darbėnai |
| Mirė | 1993 m. spalio 31 d. (86 metai) Bruklinas |
| Veikla | Lietuvos rašytoja, JAV lietuvių visuomenės veikėja. |
Nelė Mazalaitė (1907 m. rugsėjo 2 d. Darbėnai – 1993 m. spalio 31 d. Bruklinas) – Lietuvos rašytoja, JAV lietuvių visuomenės veikėja.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baigusi Klaipėdos gimnaziją 1931-1940 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijoje Kaune. Buvo Lietuvių rašytojų draugijos narė, dalyvavo moterų rašytojų rengiamuose literatūriniuose vakaruose, rašė kūrinėlius vaikams. Kūrybą spausdino periodiniuose leidiniuose „Rytas“, „Naujoji Romuva“, „Naujoji vaidilutė“, „Židinys“, „Ateitis“, „Aidai“ ir kituose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Kūrė montažus lietuvių šventėms, publicistinius straipsnius spausdino almanache „Baltija“, neperiodiniame literatūriniame žurnale „Gintaras“. 1949 m. išvyko į JAV, gyveno Brukline.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jau pirmaisiais novelių rinkiniais įsitvirtino kaip viena ryškiausių ketvirtojo-penktojo dešimtmečio rašytojų. Novelėse dažniausiai vaizduojamas moters pasaulis, būdingas romantiškas siužetas – klajonės, išėjimai, sugrįžimai, atsitiktinumai, gyvenimo trapumas. Lyriniai intarpai, gamtos poetizavimas, psichologinis meilės atskleidimas siejasi su pakylėtu dvasingumu. Muzikos pradą ji perėmė iš neoromantinės impresionistinės skandinavų tradicijos. Novelėse vaizduojamas provincijos inteligentų gyvenimas. Pokario rinkiniuose sukūrė savitą literatūrinį romantizuotos legendos žanrą. Romanai siužetu ir pasakojimo linijomis pratęsia novelistikos tematiką ir problematiką.[1]
Svarbiausias akcentas tiek novelistikoje, tiek romanuose – jos moterys nėra „rūpesčių moterys“. Jos gali sau leisti svajoti, įsimylėti, o tarpu vyrai uždirba pinigus (dažniausiai tarnauja valdiškose įstaigose). Rašytoja kuria idealų, tobulą moters paveikslą, todėl jos novelių moterys apdovanotos visomis dorybėmis – išsilavinusios, muzikalios, patrauklios. Tokių moterų ateitis – vienatvė (vienatvė šeimoje arba vienatvė visuomenėje – senmergystė). Tačiau vienatvę jos renkasi pačios. Tai lyg apsauginė priemonė, tai pasirinkimas būti nepažeidžiamoms, nes nuo realybės paprasčiausiai pasislepiama.
Jos kūrybos išversta į anglų, čekų, ispanų, italų, latvių kalbas.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pajūrio moterys, novelės, 1939 m.
- Miestas, kurio nėra, novelės, 1939 m.
- Karaliaus ugnys, novelės, 1942 m.
- Apversta valtis, novelės, 1948 m.
- Legendos apie ilgesį, novelės, 1948 m., BALF premija
- Mėnuo, vadinamas medaus, romanas, 1951 m.
- Gintariniai vartai, novelės, 1952 m.
- Saulės takas, romanas, 1954 m.
- Negestis, romanas, 1955 m.
- Pjūties metas, romanas, 1956 m.
- Legendos apie ilgesį, novelių ir legendų rinktinė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007 m. ISBN 978-9986-39-497-6
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žydronė Kolevinskienė. Nelė Mazalaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 483 psl.