Motiejus Čepas
| Motiejus Čepas | |
|---|---|
| Gimė | 1866 m. spalio 26 d. Diržiai, Žeimelio valsčius, Šiaulių apskritis, Rusijos imperija |
| Mirė | 1962 m. birželio 28 d. (95 metai) Kaunas |
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Jablonskytė |
| Veikla | Lietuvos teisininkas ir visuomenininkas: knygnešys bei varpininkas |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinas su žvaigžde, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinas su žvaigžde. | |
Motiejus Čepas (1866 m. spalio 26 d. Žeimelio valsčiaus Diržių kaime – 1962 m. birželio 28 d. Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – Lietuvos teisininkas ir visuomenininkas: knygnešys bei varpininkas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė ir augo vidutinių ūkininkų šeimoje. Mokėsi namuose ir kaimo slaptoje lietuviškoje mokykloje, lankė Žeimelio rusišką ir Bauskės vokišką pradines mokyklas. 1878–1886 m. – Šiaulių gimnazijos gimnazistas. Besimokydamas platino bendraamžiams Petro Vileišio išleistas lietuviškas knygeles, gautas iš P.Vileišio brolio Antano. Nuo 1887 m. Maskvos universitete studijavo mediciną, o 1889 m. perėjo į šios aukštosios mokyklos Teisės fakultetą. Priklausė slaptai Lietuvių studentų draugijai, įsitraukė į varpininkų judėjimą, tapo jų leidinių „Varpo“ ir „Ūkininko“ aktyviu platintoju bei bendradarbiu. 1889 m. vasarą Diržiuose įkurė draugiją (kuopelę) lietuviškoms knygoms ir laikraščiams skaityti bei platinti.
Po baigimo trejiems metams buvo paskirtas teismo kandidatu į Mintaują. Algos negaudavo, pragyvenimui užsidirbdavo dėstydamas aritmetiką privačioje mokykloje. Gyveno Jono Jablonskio bute, kuriame anuo metu dažnai lankydavosi varpininkai ir buvo įkurtas būrelis Literatiškoji komisija. 1891 m. pats sukvietė varpininkų suvažiavimą savo gimtuosiuose Diržiuose.
1898 m. buvo paskirtas Čitos apygardos teismo 20-osios apygardos teisėju ir vietos katalikų bažnyčioje susituokė su J.Jablonskio seserimi Marija. 1900 m. rugsėjo 20 dieną Sibire buvo suimtas ir atvežtas į Lietuvą kaip įtariamasis Liudo Vaineikio byloje. Po to turėjo dvejus metus žandarų prižiūrimas gyventi Liepojoje, kol, pritrūkus įrodymų, buvo išteisintas ir galėjo grįžti tarnybon į Sibirą. Gyvendami toli nuo tėvynės Čepų šeima stengėsi nenutolti nuo lietuvybės. M.Čepas tapo Tilžėje išleisto „Ūkiškojo kalendoriaus 1911 metams“ vienu iš bendraautorių. Pirmojo pasaulinio karo metu jo pastangų dėka buvo įsteigta Čitos lietuvių labdarybės draugiją karo pabėgėliams šelpti. 1917 m. Sibiro tautiečių išrinktas delegatu į Petrogrado lietuvių seimą. 1918 m. paskelbus Lietuvai nepriklausomybę, M. Čepas buvo paskirtas valstybės atstovu Rusijos Tolimiesiems Rytams, dar vėliau – įgaliotiniu. Tuo pačiu metu dirbo ir Rusijos teisinėse institucijose, 1920–1921 m. buvo Tolimųjų Rytų demokratinės respublikos Teisingumo ministerijos direktoriumi Čitoje.
1923 m. Čepai su vaikais grįžo į Lietuvą. Šeimos galva buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju, o 1929 m. – pirmininko padėjėju. 1933 metais tapo Vyriausiojo tribunolo Civilinio skyriaus pirmininku. Parengė Lietuvos Respublikos Civilinio proceso įstatymą. 1939 m. išėjo į pensiją ir, Mokslų akademijos pasiūlymu, rašė atsiminimus.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Trumpa senovēs lietuviu istorija / [Motiejus Čepas, Kazys Grinius, Feliksas Janušis, Motiejus Venclovas. – 1864] (Kontrafakcija. Tikrieji išleid. duom.: Maskva: Maskvos lietuvių studentų draugija, 1892)
- Motiejus Čepas. Molio Motiejaus užrašai, Vilnius, 2007
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinas su žvaigžde (1932 m.)
- Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinas su žvaigžde (1934 m.)